Ištraukos iš 40 karo dienų Irane. Šešta savaitė

Balandžio 4, šeštadienis. Trisdešimt šešta diena.

∗ Žemai skraido kregždės. Griaudėja. Reikia atidžiau klausytis. Ketvirtą kartą atakuota Bušehro atominė elektrinė, žuvo apsauginis. Apskritai, gal daugiau puolimo buvo Irano pietuose, visokie maži uosteliai nukentėjo, vandens rezervuarai, naftos chemijos įmonės. Bet Trumpas pasidalino sprogimų vaizdais ir Teherane. Beveik carpet bombing. Po 48 valandų turėtų sueiti Trumpo ultimatumas dėl Hormuzo sąsiaurio atidarymo. Iranas sako, kad jei pragaras atsivers čia, atsivers ir visur kitur. Vakarai nebežino, kokias priemones oro gynybai naudoja Iranas. Ją gali sudaryti įvairūs komponentai. Su tokia visuma nesusidūrę. Skaityti toliau

Ištraukos iš 40 karo dienų Irane. Penkta savaitė

Kovo 28. Šeštadienis. Dvidešimt devinta diena.

∗ Kol mūsų nebuvo namie, medžiai po langu taip sužaliavo, kad iki pilnos laimės trūksta tik kaimynų, muzikos studentų, ką nors gražaus berepetuojančių. Apsirengiu gražiau. Jei kartais šitas giedras dangus griūtų, gelbėtojams atvykus, viskas turėtų atrodyti kinematografiškai. Kol kas iš toli girdisi sunkūs dunkstelėjimai. Vyro bendradarbis pasakoja, kaip jo berniukas nuo bet kokio spragtelėjimo bėga slėptis į savo kambaryje pasidarytą slėptuvę. Ir aš panašiai, šokinėju nuo atidaromos kolos skardinės. Pasiekia naujienos, kad rengiamos kampanijos surinkti dotacijoms, kurios būtų skirtos izraeliečiams įrengti slėptuves. Vadinasi „Adopt a Bomb Shelter in Israel“. Smogta prie parkelio, ant kurio suoliuko kelis kartus praeidami buvom prisėdę. Galvoju, ar tai galėjo būti vienas iš tų sprogimų, kuriuos šiandien girdėjau. Skaityti toliau

Ištraukos iš 40 karo dienų Irane. Ketvirta savaitė

Kovo 21. Šeštadienis. Dvidešimt antra diena.

∗ Irane, netekus artimųjų, jų atminimą stengiamasi įprasminti per dosnumą kitiems, ypač nepažįstamiesiems. Paprasčiausiai tai galima padaryti pavaišinant maistu ir panašiai. Tikima, kad tokio veiksmo nuopelnai atitenka mirusiajam. Po Chamenei mirties Irano miestų gatvėse statomos nedidelės palapinės, iš kurių praeiviai kas vakarą vaišinami arbata. Kai kur ir maistu. Ten nusidriekia ilgos eilės. Tokios masiškos vaišės įprastomis aplinkybėmis vykdavo svarbiomis religinėmis progomis. Mums gal mažiau pažįstamas reiškinys. Skaityti toliau

Ištraukos iš 40 karo dienų Irane. Trečia savaitė

Kovo 14, šeštadienis. Penkiolikta diena.

∗ Pabudusi naujienose perskaičiau, kad Teheranas išgyveno vieną intensyviausių bombardavimo naktų. Puoliau skambinti draugei. Viskas gerai, sprogimai daugiau jutosi nuo Azadi aikštės pusės, didesnio sukrėtimo jos balse nebuvo girdėti. Tik sekundei buvo dingusi elektra ir tuoj pat vėl įsijungė. Labiau nerimavo dėl to, kad buvo atakuota Chargo sala, kur veikia vienas didžiausių naftos terminalų. Dabar neva tik perspėjamai, bet visai gali būti, kad greitai nebeturėsim kuro, elektros, o galiausiai ir vandens. Gal jau reiktų mums pradėti galvoti apie kraustymąsi į jos tėviškę prie Jazdo kalnų. Galėsim kūrenti malkas, o mūsų katinai bus laimingi sugrįžę į gamtą. Vis tiek viskas bus tik blogiau. Šitas „viskas visada bus tik blogiau“ nėra išskirtinai karo padarinys. Begyvendama Irane, sutikau daug žmonių, tvirtai įsikibusių tokios nuostatos. Net kai, iš šalies žiūrint, nieko materialiai netrūksta, bent jau saugaus gyvenimo atributų, nuosavo būsto, automobilio ir panašiai. Toks nuopelnas užsienyje veikiančių „naujienų tarnybų“ persų kalba, diena iš dienos sėjančių neviltį. Keista, kad dabar, kai iš tikrųjų viskas pradeda kabėti ant plauko, tarp žmonių atsiranda tikėjimo ateitimi, pasididžiavimo savo šalimi. Nusimetus buvusius mąstymo modelius, atsiranda vietos pakeisti bent jau požiūrio perspektyvą. Nors ir ne visiems. Skaityti toliau

Ištraukos iš 40 karo dienų Irane. Antra savaitė

Kovo 7, šeštadienis. Aštunta diena.

∗ Ryte praėjom pro netoli mūsų namų prieš kelias dienas atakuotą policijos skyrių Teherane. To pastato kolonos vis dar stovi. O už jų jau beveik nieko nelikę. Iškilmingas įėjimas į niekur. Buvę atspalviai, atskirų daiktų formos susimaišė į bendrą pilką nestabilią masę, pajudinus kokį akmenėlį, viskas dar labiau subyrėtų į smulkesnes dulkes. Akiai neįprasta matyti tiek daug destrukcijos, sutrupinusios įprastą matymo lauką, į miesto kraštovaizdį, į įprastą gyvenimą įnešusios apčiuopiamo smurto. Kelyje tarp Teherano ir Varamino prisižiūriu senų pilaičių ir medžioklės sezono rūmų, jie, laiko dilinami virsta į apvalias šiaudų spalvos kupetas, didesnius ir mažesnius kupolus, savo formą paleidžiančius iš lėto. O čia, gyvo miesto vidury – iš karto tiek daug staigios nebūties. Nesinori per ilgai užsistoviniuoti, bet kartu ir sunku atitraukti žvilgsnį. Tesiilsi ramybėje pro čia sprogimo metu keliavusios sielos. Skaityti toliau