Ištraukos iš 40 karo dienų Irane. Trečia savaitė

Kovo 14, šeštadienis. Penkiolikta diena.

∗ Pabudusi naujienose perskaičiau, kad Teheranas išgyveno vieną intensyviausių bombardavimo naktų. Puoliau skambinti draugei. Viskas gerai, sprogimai daugiau jutosi nuo Azadi aikštės pusės, didesnio sukrėtimo jos balse nebuvo girdėti. Tik sekundei buvo dingusi elektra ir tuoj pat vėl įsijungė. Labiau nerimavo dėl to, kad buvo atakuota Chargo sala, kur veikia vienas didžiausių naftos terminalų. Dabar neva tik perspėjamai, bet visai gali būti, kad greitai nebeturėsim kuro, elektros, o galiausiai ir vandens. Gal jau reiktų mums pradėti galvoti apie kraustymąsi į jos tėviškę prie Jazdo kalnų. Galėsim kūrenti malkas, o mūsų katinai bus laimingi sugrįžę į gamtą. Vis tiek viskas bus tik blogiau. Šitas „viskas visada bus tik blogiau“ nėra išskirtinai karo padarinys. Begyvendama Irane, sutikau daug žmonių, tvirtai įsikibusių tokios nuostatos. Net kai, iš šalies žiūrint, nieko materialiai netrūksta, bent jau saugaus gyvenimo atributų, nuosavo būsto, automobilio ir panašiai. Toks nuopelnas užsienyje veikiančių „naujienų tarnybų“ persų kalba, diena iš dienos sėjančių neviltį. Keista, kad dabar, kai iš tikrųjų viskas pradeda kabėti ant plauko, tarp žmonių atsiranda tikėjimo ateitimi, pasididžiavimo savo šalimi. Nusimetus buvusius mąstymo modelius, atsiranda vietos pakeisti bent jau požiūrio perspektyvą. Nors ir ne visiems.

∗ Kitos naujienos: bombarduoti sandėliai su vaistų ir pieno mišinių kūdikiams atsargomis; dvigubai pabrango bananai; smūgis į protiškai neįgalių vaikų namus; „įtikinami“ kaltinimai dėl 18 metrų ilgio raketų, Irano kariuomenės leidžiamų iš sausakimšuose miesto gatvėse stovinčių mokyklų. Kaip greitai retorika pasikeitė nuo pažadų iraniečius išgelbėti iš priespaudos iki kasdienių grasinimų Iraną padaryti negyvenamu. Nes jų genetika ne tokia, kaip „mūsų“.

∗ Prie pat centrinio Varamino policijos skyriaus buvusi parduotuvė ant savo langų pakabino skelbimą, kad dėl dabartinių sąlygų (nuolat bombarduojamų policijos skyrių) laikinai persikraustė į kitą adresą.

∗ Būdama Teherane, pagaunu save galvojant, kad jei labai atidžiai klausysiuos, laiku spėsiu pasislėpti saugiam namų kampe ir nieko neatsitiks. Naujienose skaitau, kad gelbėtojai vidutiniškai atvyksta per 4 minutes. Žmonės su smūgio bangos sumaitotomis mašinomis, apkabinėję jas Irano vėliavomis, atvyksta į vakarinius mitingus. Tokie nuolatiniai emociniai pakilimai ir nuopuoliai. Nieko nebijoti, intensyviai pasiruošti priimti viską, kaip bus.

Kovo 15. Sekmadienis. Šešiolikta diena.

∗ Gera namuose Teherane gerti kavą. Kitas jausmas, apimantis būnant namie tas, kad reikia suspėti padaryti tai, ką buvau susiplanavus, kol nebombarduoja. Jei nesu tikra, ar girdėtas garsas buvo sprogimas, žiūriu pro langą. Jei ant medžių dar tupi paukščiai, reiškia, kad man tik pasigirdo. Mama nekelia, kai skambinu, nežinau, ar sujungia. Kaimynai ruošiasi Naujiesiems metams, švarina namus ir plauna kilimus. Džiūsta vienas dabar pakabintas ant stogo. Raudonuoja dangaus fone. Gyvenimas yra, pavasaris yra, kasdienybė yra… Maži orientyrai visiškai nepasimesti sumaišty, net jei ir miražas jie būtų.

∗ Vėl subombarduotas tankiau apgyvendintas, vargingesnis rajonas. Daug žuvusiųjų, nes ten butai mažesni ir juose gyvena didesnis skaičius žmonių. Vienos šeimos visi šeši nariai žuvo. Bombarduojamos nedidelės gamyklos. Žmonės ten ir žūsta, ir lieka be darbo. Viskas tam, kad Iranui ilgiau užtruktų atsigauti po karo. Prie traukinių stoties patiestas kultūros paminklų apsaugos mėlynasis ženklas. Gal net naivokai guli dabar ten. Įdomi girdėta mintis, kad iraniečiai emigrantai, agitavę už Irano subombardavimą, dabar net negali pasidžiaugti ir pasididžiuoti savo šalies stipria gynyba.

Kovo 16. Pirmadienis. Septyniolikta diena.

∗ Naktį vyrui draugas parašė atsisveikinimo žinutę. Prie jų namų labai bombardavo, galvojo, kad jau leidžia paskutines valandas. Visą naktį lyja.

∗ 12 valandą dienos Teheranas vėl subombarduotas. Mergina iš griuvėsių siunčia artimiesiems žinutę, kad yra gyva. Pataikyta į elektros pastotę. Žuvo praeiviai, šalimais apsipirkinėję žmonės. Banke buvę žmonės liko po griuvėsiais. Stebėjimo kameromis užfiksuota, kaip tuščioje gatvėje blaškosi žmogus, turbūt dar kartą išgirdęs lėktuvą, nusprendžia sukti į šalutinę gatvelę. Vaizdas nutrūksta, kai smūgio banga pasiekia gatvelėje kabėjusią kamerą. Kitame videoįraše pačių praeivių užfiksuota, kaip smūgio banga tarsi popierių sugniaužo metalines parduotuvių vitrinų uždangas. Kitame videoįraše meldžiasi moteris, įstrigusi gatvėje po smūgio. Netrukus pasigirsta dar vienas sprogimas, pradeda kristi nuolaužos, stiklas, plytos ir malda nutrūksta. Tikiuosi, kad jie gyvi.

∗ Nepaisant bombardavimų, žmonės vis dar naktimis budi Teherano ir kitų miestų gatvėse. Iki paryčių. Trumpas teigia, kad tai dirbtinio intelekto sugeneruoti vaizdai. Varamine irgi vis daugiau žmonių susirenka kas vakarą. Užmerkusi akis, prieš užmigdama, matau moteris su juodomis čadromis, tarp jų ir naktinio dangaus plevenančias vėliavas. Jos laiko, kad nenusileistų tamsa… Enqelab aikštėje Teherane, pasigirdus sprogimams, žmonės pirma pabaigia giedotą himną, tada sušunka „Allahu Akbar“.

∗ Mačiau interviu su moterimi emigrante, kuri, vos prasidėjus karui, sugrįžo namo. Jos klausė, ką tu čia tokiu metu grįžusi darysi? Atsakė, kad ne viskas yra tik apie darymą, bet ir apie buvimą.

Kovo 17. Antradienis. Aštuoniolikta diena.

∗ Kalnai baltesni nei žiemą. Mieste lyja, o ten sninga. Vyras parašė, kad dronas pataikė į Enqelab aikštę prie mūsų namų. Bet kai praeinu pro ten, jokių ženklų nebematyti. Kai kurie analitikai teigia, kad dabar toks etapas, kai pusės stengsis viena kitai sukelti kuo daugiau skausmo ir žiūrėti, kuri daugiau jo pakels. Ir ilgiau. Jei taip, tai Iranas turėtų ir toliau laimėti, patirdamas daugiau skausmo ir vis kažkaip jį pakeldamas. Tai iraniečiams jau daug metų gerai pažįstama būsena.

∗ Kai važiavau metro, aplinkiniai staiga pradėjo šnabždėtis ir pirštais rodyti į vieną vaikiną. Jis buvo apsivilkęs bluzoną su JAV atributika, o ant pakaušio išsiskutęs Dovydo žvaigždę. Išlipo toje pačioje stotelėje kaip ir aš, pasuko į traukinių stotį, eidamas pro apsaugą apsivilko striukę ir užsimetė ant galvos kapišoną, ir nuėjo prie to pačio Varamino traukinio. Nebenorėjau su juo važiuoti. Taksi vairuotojas pasakojo, kad kažkur aplink Varaminą, jam dar neprivažiavus patikrinimo posto, į jį pataikė dronas. Žuvo gal dešimt ten budėjusių žmonių, kelios paprastų žmonių mašinos išlėkė į orą. Jei būtų minute anksčiau privažiavęs, irgi jau būtų danguje. Taip dalinamės sėkmės istorijomis. Varamine matėm dar vieną pasipuošusi drabužiais su JAV vėliavomis. Paskutinis persiškų kalendorinių metų antradienis švenčiamas sprogdinant petardas, šokinėjant per laužus ir panašiai. Kažkam vis dar princas Pahlavi buvo išleidęs kreipimąsi savo pasekėjams, turbūt tiems mūsų pastebėtiems, pasinaudoti šventės sąlygomis ir šiąnakt vėl užimti gatves. Netanyahu irgi pasveikino šia proga ir linkėjo šviesai nugalėti tamsą. Naktis praėjo ramiai, be didesnių incidentų.

Kovo 18. Trečiadienis. Devyniolikta diena.

∗ Vyro teta nerimauja, kad jų namų langai nebūtų išdužę. Ten aplinkui neseniai kelis kartus buvo smarkiai subombarduota. Visai nesinori važiuoti tikrinti. Kai viskas dar taip šviežia. Ką tik ten mirę žmonės vos išgabenti. Namo grįžę „Dena“ jūreivių kūnai bus palydimi iš Teherano į savo gimtuosius miestus kartu su kitais šiomis dienomis nužudytais valdžios pareigūnais. Kiek kraujo pralieta ant šių šaligatvių, kiek laidotuvių procesijų gaubė šitos sienos.

∗Buvo labai gražus, pilnas šiltos šviesos vakaras. Kai virš traukinių bėgių pasigirdo oro gynybos šūviai, žmonės tik susižvalgė. Gal tik vos pastebimas suskubimas pasijuto, gal tik skubėjo spėti į traukinį. O ryte traukinių stotyje buvom pamatę ramiai be jokios apsaugos vaikštinėjantį profesorių Marandi. Jis labai dažnai kalbinamas užsienio žiniasklaidos, nepalaiko iraniečių diasporos ir vietinių siekių įvykdyti valdžios perversmą, o jų pačių laikomas valdžios propagandistu. Tviteryje sklido skelbimai už Marandi galvą atsiimti savo milijoną dolerių.

Kovo 19. Ketvirtadienis. Dvidešimta diena.

∗ Buvom namų kieme, kai staiga virš galvos praskrido ar tai trys dronai, ar tai lėktuvai. Matėm tik labai gretai nutolstančias juodas jų uodegas. Garsas buvo labai stiprus, labai arti, tarsi tuoj kažkas kristų ant galvos. Norėjau bėgti slėptis, atsitrenkiau į vyrą, stovėjo kaip stovėjęs ir stebėjo skrydį. Kai išėjom į gatvę, mašinos vis dar buvo sustojusios jos viduryje. Užvertę galvas, stebeilijosi vairuotojai. Po to dar ilgai jautėsi virpulys kūne.

∗ Iš Teherano daug žmonių evakavosi į Irano šiaurę, prie Kaspijos jūros, kur ir šiaip, taikos sąlygomis, vykdavo per išeigines ar savaitgalius. Šiandien kelios vietos ir ten buvo atakuotos. Mama su dukra buvo gretimuose kambariuose. Sugriuvus pastatui, nebegalėjo viena kitos išgirsti, traukiamos iš griuvėsių, vis klausinėjo viena apie kitą.

∗ Rytoj jau persiški Naujieji metai kartu su Id al Fitru (Eid al-Fitr), ramadano pabaigos švente. Šiemet sutapo saulės ir mėnulio kalendoriai. Iranietiškas ir islamiškas paveldas. Abu Irano ir Iranui.

Kovo 20. Penktadienis. Dvidešimt pirma diena.

∗ Naktį į telefonus atėjo pranešimas, kad Iranui pasisekė pataikyti į garsųjį JAV naikintuvą F-35. Apskritai tai buvo padaryta pirmą kartą istorijoje ir iki šiol sklandė legendos, kad šis lėktuvas radarams yra kaip nematoma šmėkla.

∗ Pagal Irano kalendorių Naujųjų metų atėjimas apskaičiuojamas labai tiksliai, minutė į minutę. Lygiai tą valandą, 18:15, pagrindinėje Teherano Enqelab aikštėje ir kitur Teherane pasigirdo sprogimai. Lijo ir miestą apgaubė vaivorykštė.