Islamo mistikai arba tiesiog sufijai balansuodavo ant ribos tarp to, kas leidžiama ir kas draudžiama, bendruomenėse, kur būdavo konkrečiai ir labai detaliai nurodoma, kaip turi elgtis doras pamaldus žmogus. Jiems tikrovės ar Dievo patyrimas prasidėdavo nuo vyno taurės iš rankų mylimosios, kurios grožis spindėdavo kaip pilnatis. Gal kaip ir paties Dievo veidas. Skamba šventvagiškai? Turint minty islamo kontekstą – tikrai taip. Kokie buvo sufijų mokymai ir kodėl jiems tokia svarbi poezija, kur buvo gausiai naudojami mėnulio ir vyno vaizdiniai? Ar tai buvo religinė fantazija, nušvitimo pasiekimas per meną? Gal dvasinius patyrimus įmanoma perteikti tik poezija? Visa tai norėčiau panagrinėti kartu su laukiamais šito tiklaraščio skaitytojais, kartais, įvairovės dėlei, nusikeliant ir į šiuolaikinį Iraną ir savo pačios patirtis gyvenant čia jau ilgus ilgus metus.