Vasario 28, šeštadienis, pirma diena, 9:40.

∗ Buvau virtuvėje, kai pasigirdo kažkas labai sunkaus, garsiai raižančio įprastinę dangaus ramybę, taip žemai skrendančio, atrodo, tiesiai virš mūsų stogo. Kažkodėl puoliau uždarinėti langus, kai sugriaudėjo kažkur už nugaros. Dunksinti banga perėjo per visą kūną ir pasileido paukščių pulku nuo stogų ir medžių tolyn. Girdžiu, kaip kažkuris iš kaimynų traukia lango tinklelį ir pranašingai šaukia „mirtis Chamenei!“ Spėjau parašyti mamai žinutę, turbūt buvo pirmoji Lietuvoje sužinojusi apie naują karą, tiesiai iš „mūšio lauko“. Nežinia, kada ir kaip vėl pavyks susisiekti. Per kokį pusvalandį internetas ir buvo atjungtas. Nejaučiu didelės baimės, tik kai vyras paskambino, atsirado gniutulas gerklėje. Sako, kad grįžta namo, tik labai dideli kamščiai, neveikia internetinės taksi. Motociklininkas siūlėsi pavežti, bet už brangiai. Kaip spėriai gaudosi situacijoje. Kitas taksistas įsisodino ir pinigų neima. Šalimai sėdinčios pakeleivės kalbasi, kad Iranas turi iš karto dabar pat atsakyti. Dar pasigirsta keli smūgiai, sudreba langai ir durys. Nors nebuvo labai arti, namie pasijaučia degėsių kvapas. Pora kaimynų ne itin užtikrintais balsais šaukia savo šūkius. Niekas daugiau prie jų neprisijungia. Katinėliai tai slepiasi, tai lenda smalsauti. Kraunu lagaminą.

∗ Gatvėse žmonių daug, skubančių grįžti namo ar išvažiuoti iš miesto, bet didelės panikos ar sumaišties nesijaučia. Laukiam vakaro, kol gatvės pralaisvės ir galėsim išvažiuoti kelioms dienoms į užmiestį, į Varaminą. Kaip patirtis jau rodo, naktimis viskas būna intensyviau, todėl lengviau jas praleisti kažkur kitur, jei yra galimybė. Pasodinam kieme vakar nusipirktą rožę. O visa kita tarsi anuliuojasi, nepadaryta mankšta, nepabaigti tekstai, neperduotos lauktuvės… Pametę įprastą rutiną, geriam kavą ir bandom nežinomybės jausmą užpildyti skaitydami naujienas. Anksčiau nebuvau girdėjusi Minab miestelio pavadinimo. Lipu ant stogo nesuvalgytų ryžių paberti paukščiams. Akyse žmonės iš mokyklos griuvėsių vis dar renka išsimėčiusius vaikų daiktelius. Keista, kad jie liko sveikesni nei dalimis pabirę vaikų ir mokytojų kūnai, pajuodę, dulkėti, nebeatpažįstamų formų. Paskui motinos po visus lavonmaišius ieškos, kas liko iš jų sūnų ir dukrų, sveikesnio delno ar bent piršto. Automobilių karavanas gatvėje vos juda, blyksi šaltais atspindžiais, dingsta už posūkio. Viskas pagal tą patį scenarijų, shock and awe, priešui palaužti psichologiškai. Viskas jau kaip ir matyta Gazoje. Meluočiau, jei sakyčiau, kad turėtas nerimas nesustiprėjo.

∗ Tik vėliau sužinau, kad jau nuo pirmų karo valandų žmonės Teherane rinkosi draugėn prie Chamenei oficialios rezidencijos ir kitur miesto aikštėse. Dar pilnai nenusėdus sprogimų dulkėms, besimaišančioms su naujai kylančiais dūmais, vėjo nešiojamais iš visų pusių, po visą miestą. Nenorintys ar negalintys išvykti žmonės. Besipriešinantys savo buvimu, tęsiantys gyvenimą.

∗ O mes važiuojam. Taksistas pasakoja, kad tik vakar išdalino dar nuo praėjusio karo šaldiklyje kauptas duonos atsargas. Temsta, gatvėje žmonės sustoja, žiūri į dangų, traukiasi telefonus. Gelsvi, rausvi pursloti pėdsakai. Išskridusių raketų.

Kovo 1, sekmadienis. Antra diena.

∗ Pabudau anksti, dar buvo tamsu, mačiau tik pusę savo vyro veido, blausiai apšviestą telefono ekrano. Gal ta šviesa mane ir pažadino. Gal Džavado nerimastingumas: „Chamenei mirė.“ Vakar rytą. Vyrui reikia į darbą, o traukiniai į Teheraną iki vakaro atšaukti, kviečiamės taksi. Dideli kamščiai prie keliuose jau įsteigtų patikrinimo postų. Išlipam anksčiau, einam per Azadi gatvę link namų. Dar taip anksti, bet ji jau pilna gedinčių žmonių. Tik dabar pasijunta viso to įvykio tikrumas. Labai šalta, neįprastai. Tarsi einam priešinga procesijos judėjimo kryptimi, pilni sielvarto veidai mus vis neša atgal, lėtina žingsnius, kol visgi pasiekiam krantą ir pasukam į savo gatvelę. Kvepia besiskleidžiančios slyvos, o širdyje taip juoda juoda.

∗ Laistau kieme gėles. Pradeda bombarduoti. Neatrodo, kad labai arti būtų. Kaimynas išsmunka pro laukines duris, bet greitai grįžta. Žmonės ant stogų filmuoja dangų. Nebūtų iraniečiai, jei nebandytų savo akimis tapti istorijos liudytojais, nebandytų įsirašyti į jos vyksmą. Man tik kamputis pakilusių dūmų matosi. O diena labai giedra, tokie debesys plaukia, kaip reta Teheranui. Anksčiau tik švenčių dienomis išsisklaidydavo smogas, kai teheraniečiai išsiruošdavo į keliones. Vyras skambina, sako, kad namų pusėje buvo sprogimas. Raminu, kad namie viskas gerai. 

∗ Vakare Varamine laukiam eilėje, kol iškeps šviežios duonos, o Teheraną toliau bombarduoja. Gal perdedu, bet atrodo, kad ištrūkom iš arti buvusių pavojų į saugią salą. Čia ramiai pardavėjas miltuotais pirštais brauko banko korteles per aparatą, už mūsų eilė vis ilgėja, kaip kasdienybės siekiantis inkaras. Teherane žmonės toliau budi gatvėse, gedi. Pačiose atviriausiose, pažeidžiamiausiose miesto vietose. Gal taip ir atrodo drąsa pasipriešinti, net jei tai labiau dvasiškas veiksmas. Daug ir tokių, kurie atrėmė čiužinius į langus, persikraustė į požemines stovėjimo aikšteles ar visai išvažiavo. Kaip kad mes. Kovoja dabar manyje šitie du vienas kitam priešingi norai, ir būti ten, pačiame įvykių centre, ir išgyventi. Virš galvų tarsi suspindi kaip žvaigždės, bet nekrenta žemyn, o neria į dangaus tamsumą, tik baltas šydas lieka.

Kovo 2, pirmadienis. Trečia diena.

∗ Po pietų Teherane girdėjosi labai daug sprogimų. Skambinau Džavadui, vis nekėlė. Sunkiausios minutės gyvenime. Jau eidamas gatve paskambino, kad keli smūgiai buvo labai arti prie jo darbovietės, todėl paliko pastatą ir dabar per dulkes ir akmenis eina link metro. Jais tarsi lyja iš dangaus. Kažkam šalimais pataikė į galvą. Susitarėm susitikti traukinių stoty. Jau vis noriu žengti pro duris, kai pasigirsta smūgis. Taip kelis kartus. Noriu ir į traukinį spėti, bet ir nepakliūti į tą akmenų lietų. Sulaukiu ramesnio momento ir traukiu į metro požemius.

∗ Džavadas neatrodo labai sukrėstas. Kad ir kas nutiktų, reikia atsistoti ir eiti toliau. Naujienose skaitau, kad netoli Ferdousi aikštės, prie Džavado darbo, iš atakuotos vietos gabenant sužeistuosius, ten pat buvo taikytąsi ir antrą kartą. Gimęs po laiminga žvaigžde žmogus, mano vyras.

∗ Kitur Teherane dar buvo atakuota ligoninė, turgaus rajonas su senais rūmais netoliese… Taip lengva viską sugriauti, šitą mes jau visi iš savo patirčių žinom, tik dabar pajutau visai kitokį tos griaunančios jėgos mastelį. Kol gatvės aplinkui atakuotas vietas neišvalomos nuo nuolaužų, plytų, akmenų, suknežintų automobilių ir dar nežinia ko, viskas atrodo kaip scena iš katastrofos ištikto pasaulio, šimtmečius nebegyvenamo ir labai vienišo. Labai kontrastingo aplinkui dar šiaip ne taip stovintiems kaimyniniams pastatams. Bet per kelias valandas gatvės išvalomos, į jas vėl suplūsta judantis, besiveržiantis gyvenimas, o suniokoti pastatai šalimais pavirsta į paminklus to, kas ką tik buvo išgyventa. Žmonės iš smūgio bangos apgadintų namų, išdaužytais langais, renka sveikesnius daiktus, kraunasi į lagaminus, ir kažkaip tęsia šitą dieną.

∗ Viename interviu žurnalistas mitinge dalyvaujančios merginos palaidais plaukais klausia: „Ar nejauti gėdos? Ar nebijai, kad palaikys valdžios rėmėja?“ Ne tik šita mergina, bet daugelis kitų atsako, kad geriau tegu taip vadina, nei būti tėvynės išdavikais.

Kovo 3, antradienis. Ketvirta diena.

∗ Likom Varamine. Namų, kuriuose buvom apsistoję, šeimininkai pranešė, kad jau grįžta ir mums reikės kraustytis į naują vietą, kuri dar nebuvo pilnai įrengta, tad laukia daug tvarkymosi. Vakarop skambina kaimynė iš mūsų namų Teherane. Girdėjo per žinias, kad netoliese buvo stiprūs bombardavimai. Vaizduose lyg atpažino mūsų gatvę. Kam beskambina, visi iš Teherano išvažiavę. Sužinojus, kad ir mes ne Teherane, nutarė paskambinti priešais namus buvusios parduotuvės savininkui paklausti. Patys skambinam netoliese gyvenančiai pažįstamai. Tik garsas didelis buvo, sako, bet niekas aplinkui nesugriuvo. Buvo taikytasi į vieną iš policijos skyrių, tai jo pastatas sulygintas su žeme. Kalbam, ar mūsų rajone yra daugiau policijos komisariatų. Į galvą ateina tik vienas merijos skyrius ir kariuomenės kaip ir nedidelis štabas. Bet jis už kelių kvartalų. Po kelių minučių ateina ir nuraminanti kaimynės žinutė, kad viskas gerai, mūsų gatvė niekaip nenukentėjo. To susprogdinto policijos skyriaus neprisimenu, nors daug kartų buvo tekę pro ten praeiti. Tik aukštos kolonos iškyla atminty. Vėliau žiūriu užfiksuotus kadrus iš įvykio vietos. Viename videoįraše verkia moteris, jai jau porą valandų telefonu neatsiliepia artimasis. Gelbėtojai ramina, duoda atsigerti vandens.

∗ Su vyru sėdim kavinėje. Pro langą matyti praeinanti gausi minia, skanduoja, nešasi Irano vėliavas. Nuo gretimo staliuko vienas klausia, ar kas neturi Molotovo kokteilio mesti į juos. Kitas pasakoja, kad per protestus buvo sužeistas į koją, dabar neitų šalies ginti, nes nėra ką ginti, per Irako karą viskas buvo kitaip. Kai kuriuos videoįrašus, atsidarančius telefone, po pirmų sekundžių išjungiu ir pasilieku pažiūrėti gal kažkada vėliau. Dėl kažko buvom susiginčiję su Džavadu, ir dabar tas gumulas gerklėje atsirado dėl tarp mūsų tvyrančios įtampos ar dėl tų vaizdų, ar dėl kaimyninio staliuko komentarų?..

Kovo 4, trečiadienis. Penkta diena, šešta diena, septinta diena…

∗ Anksti ryte amerikiečiai Indijos vandenyne su dvejomis torpedomis nuskandino iraniečių fregatą „Dena“, be ginklų dalyvavusią misijoje apiplaukti pasaulį. Tai tas pats laivas, apie kurį vėliau Trumpas sakys, kad jį buvo galima išgelbėti, bet smagiau buvo smogti antrą kartą ir nuskandinti. Beveik visa įgula žuvo. Kai kurie kūnai nebus atrasti, taip ir liks po kaulelį jūros dugne išsimėtę. Skaudu. Kad tyčia, kad be reikalo. Nelaimė didelė, bet įvykių tiek daug, kad net Irane nesulaukė tinkamo dėmesio.

∗ Džavadas turėjo reikalų greta Varamino esančiame Pišva miestelyje, tai kartu aplankėm ir ten safavidų laikais pastatytą septintojo šiitų imamo sūnaus Džaafaro mauzoliejų. Įžengėm iš tamsios, tankiai apstatytos gatvės į erdvų kiemą, supamą gausybės gaubtų kambarėlių. Vienoje kiemo pusėje žaižaravo veidrodėliais spindintis aivanas su jame suguldytais kilimų rietiniais, kurie bus išskleisti atėjus namazo laikui, kitoje kiemo pusėje – apsilankiusieji už savo maldas buvo vaišinami arbata. Virš visko kyšojo aukštas turkio spalvos kupolas, po kuriuo ir yra palaidotas imamo palikuonis. Neįprasta tik buvo matyti ant stogo šalia kupolo budinčius kareivius, stebinčius vis gausiau besirenkančius žmones. Nuo mauzoliejaus kiemo centre pastatytos scenos netrukus buvo pradėta deklamuoti poezija, kuo toliau, tuo iškilmingiau ir didingiau, kol nepastebimai viskas peraugo į ceremoniją, primenančią muharamo mėnesio ritualus (galbūt girdėjot apie krūtinę besimušančius, gatvėmis traukiančius iraniečius; tokiomis ir panašiomis procesijomis jie mini šiitams esminio represoriams nenusileidusio imamo Huseino žūtį). Žmonės vis glaudžiau spietėsi draugėn ir aktyviai dalyvavo ceremonijoje. Toks visuomenei labai gerai pažįstamas ritualas natūraliai buvo pasitelktas ir gedint nužudyto dvasinio lyderio, o kartu jau virto ir į pasipriešinimo išraišką prieš užsienio agresiją. Šie susibūrimai, be dvasinės jų reikšmės, turi ir praktinį aspektą – pagrindinės miestų ir miestelių gatvės ir aikštės nepaliekamos tuščios, sumažinama galimybė pasikartoti ginkluotiems susirėmimams šalies viduje. Vedėjai nuo scenos sakė, iškelkit telefonų švieseles į dangų, tegu mus mato, tegu žino, kad nebijom. (Trumpas filmukas iš to vakaro)

∗ Visas likusias savaitgalio dienas (kuris čia ketvirtadienį ir penktadienį esti) buvom užsiėmę kraustymosi darbais, kol galiausiai kiek patogiau įsikūrėm. Mūsų nauji laikini namai prie pat ligoninės, tai, tikėkimės, nebus į ją taikomąsi. Naujienas tik naktimis spėdavau patikrinti. Dienomis užsimiršdavau, o naktimis vėl… Sunku suvokti, kad viskas vyksta vienu metu, mes užsiėmę savo mažais reikalais, kiti išgyvena savo didžiausias netektis. Giedra naktis, vėl neįprastai vėsu, ramu. Kiek mus skiria, 60 km? Labanakt, mano mieste, žmonės po vėliavomis.