Kovo 7, šeštadienis. Aštunta diena.
∗ Ryte praėjom pro netoli mūsų namų prieš kelias dienas atakuotą policijos skyrių Teherane. To pastato kolonos vis dar stovi. O už jų jau beveik nieko nelikę. Iškilmingas įėjimas į niekur. Buvę atspalviai, atskirų daiktų formos susimaišė į bendrą pilką nestabilią masę, pajudinus kokį akmenėlį, viskas dar labiau subyrėtų į smulkesnes dulkes. Akiai neįprasta matyti tiek daug destrukcijos, sutrupinusios įprastą matymo lauką, į miesto kraštovaizdį, į įprastą gyvenimą įnešusios apčiuopiamo smurto. Kelyje tarp Teherano ir Varamino prisižiūriu senų pilaičių ir medžioklės sezono rūmų, jie, laiko dilinami virsta į apvalias šiaudų spalvos kupetas, didesnius ir mažesnius kupolus, savo formą paleidžiančius iš lėto. O čia, gyvo miesto vidury – iš karto tiek daug staigios nebūties. Nesinori per ilgai užsistoviniuoti, bet kartu ir sunku atitraukti žvilgsnį. Tesiilsi ramybėje pro čia sprogimo metu keliavusios sielos.
∗ Visą dieną girdėjosi smūgiai ir praskrendantys lėktuvai, turbūt kad keli, nes ilgai tęsėsi jų šniokštimas, tarsi pro pat ausį, įkyriai, per ilgai. Važiuojant traukiniu į Varaminą, tolumoje vis pasimatydavo dūmų stulpai. Pravažiavom ir pro Damavando kalną, pasirodžiusį iš už dūmų uždangos, ir pro pat karines bazes, į kurias buvo ką tik pataikyta. Atrodė, kad jos dar rūksta.
Kovo 8, sekmadienis. Devinta diena.
∗ Ramadano mėnesio trys naktys (Shab-e qadr) laikomos ypatingesnėmis, nes kažkurią iš jų Koranas buvo pirmą kartą apreikštas pranašui; jų metu žmonės renkasi draugėn ir recituoja Koraną iki priešaušrio. Kažkam pasisekė užfiksuoti, kaip per vieną iš šių naktų žmonėms besimeldžiant, dangus virš jų galvų staiga užsidegė raudonai. Niekas neišsigando, neišsiskirstė, toliau tęsė maldą (Užfiksuota Enqelab aikštėje).
∗ Ryte važiuodami į Teheraną, pamatėm atvira liepsna degančią naftos talpyklą, kurios sprogimo gaisai vakar naktį matėsi per visą sostinės dangų. Virš raudonai žėruojančios ugnies kabojo milžiniškas tirštų juodų dūmų kalnas, besiplečiantis į visas puses, vis iš savęs besiveržiantis naujais juodžiausiais gumulais, iš naujo ir iš naujo (Pro traukinio langą). Gal taip atrodytų lavos išsiveržimas? Apokalipsės pradžia? Tame buvo kažkokio siaubą keliančio grožio. Klaikaus, naikinančio, purvino. Vienoje traukinio pusėje kilo saulė, kitoje slinko tamsa; jos maišėsi tarpusavyje kažkur virš traukinio bėgių. Sunku sau įsivardinti kylančius jausmus. Traukinys užsisuka bėgiais ir nutolsta. Išlipus iš traukinio, dangus dar buvo šviesus, brėkštantis, tačiau po kokios valandos jis vėl visiškai užtemo. Išlipau metro stotelėje prie namų ir, išėjus į miesto paviršių, vėl pasitiko pasivijusi suodina naktis. Viskas atrodė kaip sapnas, netikri praeiviai dairėsi aplinkui, įsijungtomis šviesomis tarsi be garso pravažiuodavo mašinos. Pradėjo lyti ir, kol grįžau namo, veidas ir drabužiai pasidengė juodomis dėmelėmis. Po kurio laiko dangus vėl pradėjo šviesėti, kai visa juoduma jau buvo nusileidusi ant žemės. Ant kalnų sniego, pastatų stogų ir sienų, praeivių plaukų, ant rožių sodeliuose, nutekėjusi į miesto vandenis. Benamiai katinai klampinėjo pajuodavusiomis pėdutėmis ir papilvėmis, o varnos atrodė dar juodesnės, alkanesnės ir mąslesnės. Užsibuvau namie, nesinorėjo žengti į tą klampynę. Nespėjom į paskutinį traukinį.
Kovo 9, pirmadienis. Dešimta diena.
∗ Buvo paskelbta, kas bus naujuoju Irano dvasiniu lyderiu. Žmonės vėl sugužėję į gatves. Ar jiems lieka laiko pailsėti, grįžti prie savo kasdienių darbų? Visi turbūt kažką paaukoja. Varamine pataikėm tik į pačią ceremonijos pabaigą. Žmonės skandavo ne tik Modžtabą Chamenei palaikančius šūkius, bet ir kritikavo oligarchų korupciją. Tai man buvo nauja, būtų patikę ir kai kuriems politikos analitikams. Apskritai, dar nepriprantu matyti tokias minias, vis norisi fiksuoti tą vėliavų plevėsavimą. Esfahane žmonės buvo susirinkę į pagrindinę miesto Nakš-e Džahan aikštę; istorinė ji ir garsi savo grožiu visame pasaulyje. Tuo metu buvo numesta bomba ant merijos pastato, netoli aikštės ir visų jos pagrindinių architektūrinių paminklų, kurie smarkiai nukentėjo. Ne daug ką įtikintų, kad tai nebuvo apgalvota. Nuo pat pradžių bijojau, kad bus taikomasi į Esfahano architektūrą. Kai patys nieko panašaus neturi… Verkė vėliau visus padarinius fiksavę žurnalistai. Žmonės aikštėje, pamatę dūmų kupolą, vėl reagavo ramiai.
∗ Teherane tas pats kartojosi. Pagrindinėje miesto aikštėje pasigirdo sprogimai, pradėjo veikti oro gynyba. Žmonės gal tik kelioms sekundėms sulaikė kvapą, apsidairė aplinkui, kas vyksta, tada, atsirėmę vieni į kitus, susikaupė ir garsiau skandavo, kad mirtis geriau nei nusižeminimas.
Kovo 10, antradienis. Vienuolikta diena.
∗ Naftos talpyklos kelyje vis dar degė. Tik dūmai buvo pilkesni, sklaidėsi pažeme ir gal jau mažiau viską nuodijo aplinkui. Namie laiptais kilo juodi katiniški pėdsakai, bet nesustojo prie mūsų durų, o keliavo toliau iki pat stogo. Turbūt ne mūsiškis kieminukas. Pirmomis karo dienomis jam kažkas atsitiko ir daugiau jo neberadau.
∗ Vakare Pišva miestelyje pūtė labai šaltas vėjas, lietaus lašeliai taikėsi į arbatos puodelius. Netoli senojo mauzoliejaus vyko žuvusiųjų kare minėjimas. Žmonės meldėsi atsisukę į Mekos pusę, palaimink mus išrišimu, ateinančiu greičiau nei vienas akies mirksnis, gailestingiausias iš gailestingiausių… Tarp žmonių, minioje, šalto vėjo nebejusti. Per rankas perėjo du karstai. Žuvusieji gyveno šiose apylinkėse. Kas pasiekė, stengėsi karstus paliesti, perbraukti per juos savo kufijomis, kad gautų palaiminimą iš save paaukojusiųjų. Tada karstai buvo įkelti į greitąsias ir minia išsiskirstė.
Kovo 11, trečiadienis. Dvylikta diena.
∗ Vėl tik iš tolo seku naujienas. Subombarduotus gyvenamuosius rajonus, kuriuose niekada nebuvau. Iš Izraelio elgesio Gazoje pažįstamus double tap smūgius, atliekamus po pirmojo, kai jau atvyksta gelbėtojai. Po pasaulį sklinda videoįrašai apie iraniečių drąsą ir jų vakarinius susibūrimus. Visgi spėju, kad daug kam iš pirmo žvilgsnio visi tie žmonės gali pasirodyti kaip tamsios fanatikų minios, sugniaužtais kumščiais skanduojančios, tik ir tetrokštančios mirties, garbinančios ją. Mums vizualiai neįprasta dalies žmonių apranga, prie jos dar prisideda ir pasąmoningai sukaupta žiniasklaidos trupinys po trupinio skleista informacija apie Iraną, gal dėl to viskas neigiamoje šviesoje matoma. Bet ar mes, gindami savo šalį, nestovėtume aikštėse per bombardavimus? Kai nieko kito nebegali padaryti, tik priimti visa tai, kas skirta, kas ateina. Savo pasidavimu, pasiaukojimu pasukti neišvengiamybės eigą kitokia linkme.
∗ Šiomis dienomis smarkiai taikomąsi į patikrinimo postus miestų gatvėse ir užmiesčių keliuose, kur dažnai budi sukarintos organizacijos savanoriai basidžai, per kuriuos jau seniai priešinama visuomenė. Taip neva norima padėti nepatenkintiems Islamo Respublikos santvarka žmonėms sukilti, kad kariautų tarpusavy gatvėse. Taip tęsiasi Ramadano karas su naktiniais Korano skaitymais. Ir taip neįprastai šalta, kad kai kur milžiniškame mieste net sninga.
Kovo 12, ketvirtadienis. Trylikta diena.
∗ Pabudusi pirmiausia tikrinu, kokios naujienos iš Teherano. Atrodo, kad buvo rami naktis. Gal kiek ramesnė. Trumpas iraniečius vadina teroristais, neapykantos pritvinkusiais žmonėmis, laukiniais. Vakare Varamino gatvelės sausakimšos jaunų gražių žmonių. Iš išorės atrodo, kad karas niekam ir nerūpi, visi gyvena savo gyvenimus. Iš Teherano irgi vaizdai iš sausakimšų turgų. Visgi artėja persiški Naujieji metai. Gal viskas bus gerai. Nepaisant jau skelbiamų pamokymų, kaip reiktų elgtis radiacinio pavojaus atveju.
Kovo 13, penktadienis. Keturiolikta diena.
∗ Maudžiausi duše, kai pradėjo bombarduoti. Garsai nebuvo labai arti, tai leidau sau išsiskalauti visus šampūnus, nors vyras jau ir barbeno į duris, kad gal nesaugu. Pastate tik mes ir tebuvom, kaimynai – vis dar karo pabėgėliai. Lyja, tačiau gatvėse žmonių daug. Suvažiavę į centrinę miesto arteriją iš visų rajonų. Su Irano ir Palestinos vėliavomis rankose, apsigaubę kufijomis revoliucionieriai. Irane po Islamo revoliucijos paskutinį Ramadano mėnesio penktadienį buvo pradėta minėti pasaulinė Jeruzalės diena (arba Quds diena, kaip arabų kalboje vadinama Jeruzalė), skirta išreikšti solidarumą su Palestinos žmonėmis. Kai priartėjom prie aikštės, pasigirdo oro gynybos sproginėjantys garsai ir žmonių skanduojamas „Allahu Akbar“. Iškeltų rankų pilkame danguje matyti daugiau nei skėčių. Po balas taškosi vaikai, nuo scenos dainuoja choras, vienur moterys verkia klausydamosis, kitur būreliais kalbasi pažįstami. Praeiti darosi vis sunkiau, bet norisi plačiau apsidairyti aplink aikštę, tai einam į priekį. Tolumoje be jokio garso iškyla didelis dūmų debesis. Žmonės skanduoja. Tik vėliau sužinom, kad ten kažkur priekyje nuo skeveldros smūgio į galvą žuvo moteris. Sutuoktinis laikė apglėbęs ją, parkritusią ant šaligatvio (Sprogimo momentas).
∗ Netrukus didžiulė minia patraukė link Teherano universiteto, kur įprastai vyksta bendra penktadieninė malda. Kita pusė minios, turbūt tų nereligingų, pasuko priešinga kryptimi, link metro, kad vėl išsisklaidytų po visas miesto gatveles. Iš karto dėl didelių spūsčių įsigauti į metro nepavyko ir pėstute patraukėm iki kitos stotelės. Pakeliui pamatėm prezidentą, greitu žingsniu traukė per minią, užsėdo ant motociklo ir su apsauginiais išvažiavo. Žmonės, supę prezidentą, iki jam išvažiuojant, skandavo, kad derybos su priešais yra haram. Stebėjomės, kaip jie jau greitai įgudę suformuoti tai akimirkai tinkamus šūkius.
∗ Vis dar gausiai imami interviu iš Irano televizijai ne taip jau ir įprastų žmonių tipažų, moterų be hidžabo ir panašiai. Vienas hipiškos išvaizdos vaikinas, paklaustas, kokią žinutę perduotų naujajam Irano lyderiui, ilgai galvojęs, tarė, kad esu, esu iki pabaigos.
∗ Mums grįžti į Varaminą sekėsi ne itin sklandžiai. Buvo atšaukti traukiniai. Prie greitkelio buvo susprogdintas kelių policijos skyrius, reikėjo važiuoti per aplinkui. Vairuotojas sakė, kad šiandien Teheranas tiesiog akėjamas tikrąja to žodžio prasme. Ypač pietiniai, sunkiau besiverčiančių ir imigrantų labai tankiai apgyvendinti rajonai. Kai kur ten dingo elektra. Naftos talpyklos vis dar smilko. Vienas iš Džavado bendradarbių pasakojo, kad Karadže (150 km už Teherano) išgirdęs naikintuvus, rašė draugams į Teheraną, kad jau ruoštųsi.
