Ištraukos iš 40 karo dienų Irane. Ketvirta savaitė

Kovo 21. Šeštadienis. Dvidešimt antra diena.

∗ Irane, netekus artimųjų, jų atminimą stengiamasi įprasminti per dosnumą kitiems, ypač nepažįstamiesiems. Paprasčiausiai tai galima padaryti pavaišinant maistu ir panašiai. Tikima, kad tokio veiksmo nuopelnai atitenka mirusiajam. Po Chamenei mirties Irano miestų gatvėse statomos nedidelės palapinės, iš kurių praeiviai kas vakarą vaišinami arbata. Kai kur ir maistu. Ten nusidriekia ilgos eilės. Tokios masiškos vaišės įprastomis aplinkybėmis vykdavo svarbiomis religinėmis progomis. Mums gal mažiau pažįstamas reiškinys.

∗ Prasidėjo naujametinės atostogos, per kurias iraniečiai paprastai keliauja po šalį. Panašu, kad ir šiemet neatsisakyta šios tradicijos. Teheranas dabar dar tuštesnis, tylesnis. Policija rekomenduoja šiomis dienomis nesikraustyti, kad nebūtų sulaukta įtarinėjimų vagystėmis.

∗ Trumpas svarsto galimybę užimti Chargo salą ir taip išsireikalauti Hormuzo sąsiaurio atidarymo. Irane kalbos, kad bus renkami mokesčiai iš praplaukiančių laivų. Izraelyje konstatuojama, kad Irane debesys trukdo gerai suveikti jų dronams, bet Irano siunčiamų raketų nemažėja.

Kovo 22. Sekmadienis. Dvidešimt trečia diena.

∗ Draugė sako, kad Teherano puolimas apmažėjo. Tik bombos tarsi sunkesnės, garso mažiau, bet jos sunkiau krenta, labiau jaučiasi nei girdisi.

∗ Kanadietis žurnalistas, kuris, viena dvi dienos prieš prasidedant karui, atsiprašė iraniečių (jau buvo aišku, kur link viskas juda), dabar keliauja po Iraną, fiksuoja karo padarinius. 

Kovo 23. Pirmadienis. Dvidešimt ketvirta diena.

∗ Vyras nupirko gražiai išsiuvinėtą kufiją. Mano pirmoji. Pardavėjas sakė, kad ji iš Omano, bet buvo iš Sirijos. Galvoju, kad dalyvavimas vakariniuose mitinguose irgi veikia kaip dosnumo parodymas, atsižadėjimo praktikavimas. Ten stovintys žmonės būtų pirmieji taikiniai, vėl prasidėjus neramumams miestų gatvėse. Mirtis visada šalia, bet dabar daugiau progų apie ją pagalvoti. Žmonės atsineša didžiules vėliavas, kelių metrų pločio ir ilgio. Pasikeisdami suka jas ant sunkių stiebų. Per visą Iraną aidi sprogimai. Kai kurios subombarduotos vietos Teherane pažįstamos, kai kurios – ne. Prie Varamino buvo bombarduotas praktiškai vien afganistaniečių imigrantų apgyvendintas rajonas Cheirabad. Penktą ryto, dar tamsoje, buvo nužudyta visa keturių asmenų šeima.

∗ Toliau sklinda gandai, kad gali būti bandoma JAV karius išlaipinti Chargo saloje. Vietiniams dalijami kalašnikovai savigynai.

∗ Nuo karo pradžios Teherane buvo atakuota 430 vietų. Žuvo 636 žmonės. 6848 sužeistų. Irano pateikiamais duomenimis, žinoma, reikia pabrėžti.

Kovo 24. Antradienis. Dvidešimt penkta diena.

∗ Šahr-e Rei, pietiniame Teherano rajone, buvo susprogdinti kultūros namai, prie kurių vykdavo naktiniai mitingai. Tą patį vakarą žmonės vėl rinkosi prie jų griuvėsių ir atliko savo įprastinį ritualą. Galima ir taip pažiūrėti į šiuos susibūrimus. Per juos žmonės meldžiasi, klausosi poezijos, muzikos… Nėra vien tik stebėtojai. Jų kartojami šūkiai man skamba kaip mantros. Dalinamasis energija, buvimu kartu leidžia išbūti akimirkoje, kai esi akis į akį su tuo, ko visada bijojai. Į telefoną ateina žinutė, kad kas vakarą aštuntą valandą melskimės už pergalę.

∗ Vis dar graudina, kai pakalbina paprastus iraniečius, išoriškai nepanašius į įprastus valdžios rėmėjus. Jie patys, anksčiau dalyvavę protestuose, dabar kalba apie viltį, kad Iranas pagaliau išsikapanos iš šitos duobės. Kaip bebūtų, čia jų tūkstantmečiai namai. Tokių žmonių mažai, bet per juos įmanomas susitaikymas. Gal taip veikia tas karo adrenalinas, atsiranda šventumo kasdienybėje.

∗ Šiomis dienomis Teherane nukentėjo ir žymaus režisieriaus Kiarostami namai.

Kovo 25. Trečiadienis. Dvidešimt šešta diena.

∗ Lyja. Matau pro traukinio langą mergaitę balkone, ištiesus ranką gaudo lietaus lašus. Prieš mus sėdi berniukas ir recituoja Koraną, tėtis pataiso jį kur reikia. Traukinyje kažkas užsidega ir dūmai pasklinda po vagonus, ne visi langai pasiduoda atidaromi. Niekas nepaaiškina, kas tiksliai nutiko, bet šiomis dienomis ir menkesnės detalės vis rodosi kaip pavojaus ženklai. Tik šįkart jie greitai išsisklaido ir vėl visų galvos nulinksta į telefonus. Skaitau: Teherano paukščių sodo gyventojai evakuoti į Irano šiaurinę Mazandarano provinciją; jau tris kartus atakuotas ir smarkiai nukentėjo „Pasteur“ medicininių tyrimų institutas, jokio mikrobiologinio poveikio aplinkai nenustatyta; iki šios dienos dėl puolimo padarinių neveiklios tapo 12 Teherano ligoninių. Lyja, bet lipni, riebi, aliejuota juoduma dar nenusiplauna nuo Teherano sienų. Žiniose pranešama, kad tai griaustinis, o ne sprogimai. Tegu žmonės neišsigąsta. Bet po dešimties minučių jau pranešama ir apie tikrus sprogimus.

∗ Nebeatlaikė imuniteta ir apsilankiau Varamino ligoninėje. Pagulėjau su lašeline. Kažkaip labai dažnai Irane viskas gydoma ją pasitelkiant. Vyras jau antrą kartą šiandien rado ant šaligatvio pamestų pinigų ir įmetė juos į kaip tik netoliese stovėjusias aukų dėžutes. Tokios Irano miesto gatvėse statomos. Mėlynai geltonos, gali priminti pašto dėžutes.

Kovo 26. Ketvirtadienis. Dvidešimt septinta diena.

∗ Vakar naktį buvo smarkiai bombarduotas Esfahano miestas, pilnos ligoninės sužeistųjų. Kai pagauna sprogimo banga, gali nunešti per visą kambarį ir tėkšti žmonių kūnus į sienas. Apytikslis sprogimų Teherane tvarkaraštis: 9.33, 14.23, 17.51, 18.04, 18.24, 18.54, 19.01. 20.00 pasigirsta naikintuvai, o 20.04 jau sprogimai daugelyje Teherano rajonų. Širaze rasta išmėtytų bombų, kurios išoriškai priminė žuvies konservų skardines. Nuo jų jau yra ir žuvusių, ir nukentėjusių.

∗ Toliau sklindant gandams, kad ketinama amerikiečių kareivius išlaipinti kurioje nors iš Irano salų Persijos įlankoje, Hormuzo saloje vietiniai žmonės, susikabinę rankomis, bando ją apsupti ir taip apsaugoti. Verkiam žiūrėdami. Kitoje šalies pusėje sunkiai plevėsuoja nuo lietaus permirkusios vėliavos. Galvoju, kad raketos ar dar bala žino ko nukritimas ant tavo namų yra kaip ištrauktas sėkmingas ar nesėkmingas (kaip pažiūrėsi) loterijos bilietas. Kol kas šansų išgyventi yra daugiau, bet neaišku, kada viskas persives į priešingą pusę. Kol kas užjaučiam amerikiečių bazių kareivius, kurie nebeturi kur dėtis, turi slėptis viešbučiuose.

Kovo 27. Penktadienis. Dvidešimt aštunta diena.

∗ Paryčiais taip smarkiai griaudėjo, kad jei pro virtuvės langą nebūtų upeliais tekėjęs lietus, tikrai būčiau pagalvojus, kad tai dideli sprogimai girdisi. Nedažnai čia taip lyja, nepripratę ir neprisitaikę mus svetingai priėmę nauji namai. Apskritai, nebeprisimenu, kada čia taip būtų liję diena iš dienos. Toks Lietuvos jausmas. Teherane netoli Pakistano ambasados griaudėjo ir tikri sprogimai. Vėl visai netoli mūsų namų. Bandar-e Lengeh, miestelyje Irano pietuose, susprogdinti maži privatūs prekybiniai laiveliai su ryžiais ir kitomis maisto prekėmis. Dar vaisių ir daržovių prekyvietės. Į telefoną ateina žinutė, kurioje cituojamas „The New York Times“, kad Amerika nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nebuvo patyrusi tokių didelių karinių nuostolių. Ir Iranas bombarduojamas tokiais kiekiais, kaip tais laikais.

∗ Apsilankėme Cheirabade, rajonėlyje prie Varamino. Čia vyko per prieš kelias dienas įvykdyto išpuolio žuvusiųjų minėjimas. Siauros gatvelės prie susprogdintų namų buvo pilnos susirinkusių išlydėti mirusiuosius. Griuvėsiuose karveliai tupinėja. Nepatogu žiūrėti į taip nuogai atsivėrusius nepažįstamų namus, užklotus storu dulkiu sluoksniu. Aplinkiniai pastatai vis dar stovi, mes vis dar einam. Tokie sunkūs kontrastai, bet gyvenimas visada nusveria. Gatvelėse labai daug tarpusavy žaidžiančių vaikų. Jų veiduose vis atpažįstu universiteto laikų draugę iš Kirgizijos. Tiek daug duoninių ant kiekvieno posūkio. Nusiperkam vieną ką tik iš krosnies ištrauktą „blyną“, laužiam ir čia pat valgom. Šiandien Iranas patyrė daug nuostolių. Susprogdintos plieno gamyklos, dešimtys žuvusiųjų įvairiuose miestuose. Taip keista, kad viskas vyksta vienu metu. Ir mūsų paprasta kasdienybė, ir tokios turbulencijos, mums nejaučiamos.

∗ Tarp iranietiškų naujienų pamačiau pažįstamą veidą. Kaip ES gynybos ir kosmoso komisaras cituojamas Andrius Kubilius. Sako, kad per metus pagaminama 750 „Patriot“ raketų. Per pirmas penkias karo dienas JAV su Persų įlankos šalimis jų panaudojo 800. Aritmetika paprasta. Europai reikia gamintis raketas.