Visada buvo nuo formavimosi pradžios svarbi tiek arabiškos, tiek persiškos literatūros dalis. Pagrindinės temos priskiriamos šiam poezijos tipui: vyno ir savybių apibūdinimas, vyno gėrimui priskiriami atributai

(saqi, taurės(, šventės apibūdinimas, vyno įtaka jo gėrėjui atsikratyti liūdesio. Tai buvo tarsi įžanga, ar tam buvo skiriama dalis senosiose arabiškose kasidose, sukurtose prieš islamo atėjimą. Vėliau palaipsniui išaugo į atskirą žanrą. Net po islamo atėjimo, kai vyną buvo pradėta drausti, arabai poetai vyno dalies nepraleisdavo, pavyzdžiui poetai Ka’b ibn Zahir ar Hassan ibn Thabit, kurie kūrė odes, panegirikas pranašui Mohamadui, bet ir neatsisakė vyno parašymų savo poezijoje. Po islamo atėjimo iraniečiai poetai taip pat tam skyrė nemažą dėmesį savo kūryboje, ką sakoma lėmė ne tik pats islamo atėjimas, bet ir rūmų kultūra su jai būdingomis ištaigingomis šventėmis, priėmimais, aristokratišku gyvenimo būdu. Vėliau Irane tai pavirto į mistinę – erfano poeziją. iki islamo laikotarpio Irane sukurtos poezijos nėra išlikę daug, todėl vienareikšmiškai negalima teigti, kad iki tol vynas aprašomas poezijoje nebuvo, ir greičiausiai pats vynas buvo iraniečių kultūros dalis. Diskutuojama, kad ir laikotarpiu iki islamo atėjimo, iraniečių poetai darė įtaką arabams dėl vyno temos naudojimo; arabai perėmė kai kuriuos žodžius, net žodį sharab.