Penki moters eskizai iš Rojos eilėraščių (5/5)
Penktas. Moteris ir daugiaprasmis rojaus sodas
❧
Ką darai?
Su pirmadieniu kaip rojus
popiete
kaip rojus
ir kažkieno burna
burna – ne
tai buvo žalia mėtų šakelė,
kurią viena ranka
nuskynė rojaus miškų glūdumose
Ką darai?
Su nukritusia plunksna paukščio,
kai visos pasaulio dainos
ėmė priminti
jo snapelio skonį
Išvis
ką gali padaryti?
Tik užmerkti akis
ir klausytis
žodžių žingsnių
nuo tavęs tolstančių,
kad gyvenimas
kartais buvo
kvepiantis tęsinys
mėtų šakelės…
(Roya Shahhosseinzadeh, „Dir kerdi shokufe-ye kuchak“, „Entesharat-e Iham“,1399, psl. 70; „Abri ke az moqabel-e mah migozarad“, „Nashr-e Cheshmeh“, Tehran, 1397, psl. 70)
Nėra taip, kad persų poezijoje visai nebūtų kalbama apie kūniškumą. Seniau tai buvo daroma atviriau ar per metaforas, kurių reikšmės buvo jau nusistovėjusios ir aiškios. Dabar – nevartojant tiesioginių žodžių tokių, kaip bučinys, nors ir būna aišku apie ką kalbama, kaip kad matome ir šiame eilėraštyje. Tokios pačios cenzūros taisyklės taikomos tiek vyrams, tiek moterims, bet istorijoje buvo matyti, kad didesnis sujudimas kildavo tada, kai apie kūną, intymumą imdavo kalbėti moteris. Neseniai pasirodžiusioje pačios Rojos Shahhosseinzadeh sudarytoje savo eilėraščių rinktinėje šiame eilėraštyje „moters burna“ pakeista į „kažkieno burną“. Neaišku, ar dėl cenzūros reikalavimų, ar autorės sprendimu. Visgi taip eilėraščio subjektas su objektu buvo sukeisti vietomis. Jei būtų buvęs paliktas pirmas variantas, eilėraštyje būtų kalbama apie tai, kaip mylimasis suvokia mylimąją arba kaip pati moteris įsivaizduoja, kokius jausmus kelia mylimoji. Antru atveju – eilėraščio subjektas, tai jau gali būti pati moteris, drąsiai kalba apie savo tiesioginę patirtį.
Tai ne vienintelė nuoroda į moters kūną Rojos Shahhosseinzadeh kūryboje. Tik kituose eilėraščiuose jis išreiškiamas abstrakčiai, aptakiai ir pasitelkus keturis žemiškuosius elementus –moteris savo blauzdomis sukelia ugnį; ji yra kaip debesis, visą gyvenimą lyjantis „kartais parimęs ant aukšto kalno ir kartais vienatvės bedugnėje“; ji yra kaip žemė, iš kurios išauga ąžuolai protėvių pypkėms. Šiame eilėraštyje visi keturi elementai tarsi apsijungia ir, atviriau prabilus apie intymumą, moteris vėl tampa rojaus sodu. Klasikinėje poezijoje sodas yra išgražinto mylimosios veido metafora. Tiesa, antrame, pataisytame, eilėraščio variante rojaus sodas pakeistas į rojaus miškus. Kaip bebūtų, moteris vėl iškeliama aukščiau virš kasdienybės. Ji nulemia visą tolesnį gyvenimą. Pririšą jį prie vienintelės akimirkos ilgesiu ar kvapu, kuris žadina, atgaivina prisiminimus. Ji vėl turi tą galią, kuri jai buvo priskiriama klasikinėje poezijoje. O skaitant pataisytą eilėraščio variantą, šios savybės priskiriamos ir moters mylimajam.
Kita vertus, jei vėl pasitelksime klasikinę poeziją, ten paukščio snapas labiau simbolizuoja ne lūpas, o poeto iškalbą ar plunksną, kuria jis rašo savo poeziją. Gali būti, kad eilėraščio subjektas čia kalba apie savo santykį su kūryba. Suteikia jam daugiau svarbos nei romantiniams ryšiams, nes reikia įveikti daug kliūčių, tarp visų pareigų rasti laiko, kad galėtum prie poezijos prisiliesti.
