Penki moters eskizai iš Rojos eilėraščių (4/5)
Ketvirtas. Moterų tarpusavio ryšiai
❧
Kiek žiemų
iki šiol
buvai vienišas elnias,
vienas ištvėręs šaltį,
kad suprastum,
ką reiškia
sniegas iki kelių?
Mano mama
stovėjo
su tuščiais naftos kanistrais
ilgose eilėse po Revoliucijos
valandų valandas
ir galvojo
apie skalbinius
skalbinius lediniame kietame vandenyje
rytais mūsų drabužiai
kaip sulinkę vyrai
nulipdavo nuo virvės
ir tik šiltame kambaryje
suprasdavom,
kad rankovės dar drėgnos
praėjo trisdešimt metų, bet
kad ir ką apsivilkčiau
jos
vis dar drėgnos
<…>
(Roya Shahhosseinzadeh, „Seda-ye zang daramad“, „Nashr-e Nimaj“, Tehran, 1395, psl. 87)

Visgi moters pasaulis ne visada remiasi į vyrą. Kartais jo vaidmuo labai nublanksta arba išvis nefigūruoja. Į pirmą planą iškeliami moterų tarpusavio santykiai, jas siejantis stiprus ryšys. Sunkūs moterų išgyvenimai persiduoda iš kartos į kartą. Iš praėjusių gyvenimų į šį atkeliaujantis liūdesys, vienatvė, ilgesys – dažnai pasikartojanti tema Rojos eilėraščiuose. Viename jų kalbama apie savą vienatvę, kuri kažkada pasirodys ant drėgnų proproanūkių blakstienų. Kitame abejojama, kad „tik tu pagimdei mane mama <…> tikrai žinau, kad visas šis ilgesys negali būti tik šios popietės…“ Arba:
❧
Kartais man šauna mintis
pagimdyti daugiau dukrų,
išdalinti joms savo neparašytus eilėraščius,
po nosimi niūniuojamas dainas,
artėjančius pavasarius,
kai pro jiems nuvalytus langus
nepasižiūrėjau į miestą
<…>
(Roya Shahhosseinzadeh, „Abri ke az moqabel-e mah migozarad“, „Nashr-e Cheshmeh“, Tehran, 1397, psl. 16)

Bendrystė jaučiama ir su kitomis moterimis, nebūtinai susijusiomis giminystės ryšiais. Viename eilėraščių moteris likusi namie po skubraus ryto, tvarkydama pusryčių stalą, beria likusius trupinius paukščiams, kurie galėtų atnešti kažkokį išsipildymą, laisvės pojūtį, jos prisiminimą, bet šie nebeatskrenda. Galbūt migruoja kaip laukinės žąsys, kurių duona neprijaukinsi. Galbūt jie nutūpę ant kitos moters palangės. Ir ta mintis taip pat guodžia.
❧
O rytas
yra moteris,
duonos trupinius nuo staltiesės
išbarstanti ant terasos atbrailos,
nors ir žinau –
joks žvirblis jų lesti
iki paskutinio daugiabučio aukšto
neskris
galbūt šiame mieste
nebėra alkanų paukščių
galbūt
ši žiema per mažai žiemiška,
o galbūt
žvirbliai daugiau
nebepasitiki laukinėmis žąsimis,
aš tačiau
renkuosi
manyti,
kad dosnesni pirštai
keliais aukštais
keliais butais
žemiau
dosnesnę duoną pabėrė
savo terasoje.
(Roya Shahhosseinzadeh, „Seda-ye zang daramad“, „Nashr-e Nimaj“, Tehran, 1395, psl. 71)
