„Khoda qovat (pers.: te Dievas duoda stiprybės)“ – linkėjo jau besileidžiantieji žemyn mums, ką tik pradėjusiems savo avantiūristinę ekspediciją į aukščiausią Irano ir visų Artimųjų Rytų viršukalnę – Damavandą, kurio aukštis įvairiuose šaltiniuose skirtingai nurodomas, bet siekia apie 5610 m. Ne veltui linkėjo, stiprybės prireikė daug – nepasiduoti ir iš paskutinių jėgų žengti dar vieną žingsnį aukštyn, iki pačio viršaus.

Khadidžė, nuostabių akių draugė iš to paties universiteto bendrabučio, kuri jau kartą buvo įkopusi į viršūnę, dar prieš metus užsiminė, kad galvoja tai padaryti antrą kartą, ir lyg norėjo pamatyti, ar ir aš ryžčiausi žygiui. Aš, kurios vienintelė alpinistinė patirtis buvo kopinėjimai po lietuviško pajūrio kopas, mielai sutikau. Nes juk nepraleisi progos aplankyti legendinio Damavando, kurio gilumose įkalinti piktavaliai valdovai, o viršūnėje – lizdas paukščio, kas akimirką atnešančio šviesą, atnaujinančią pasaulį. O dar žadėjo, kad kelias lengvas – „Tik dar vienas pasivaikščiojimas po kalnus“ – sakė, kuo aš naiviai ir patikėjau. Tuo metu, kai kalbėjomės, dar buvo gūdi, kiek tai įmanoma Irane, žiema, ir reikėjo laukti vasaros, kai kalnuose jau nebe taip šalta, ir viskas dar atrodė tik tolima svajonė.
Mane į žygį dar viliojo ir tai, kad Damavandas yra laikomas snaudžiančiu Elburso kalnų ugnikalniu, paskutinį kartą išsiveržusiu prieš 7300 metų. Jo viršuje yra nedidelis krateris su sieros telkiniais – fumarolėmis (ar tiksliau – sulfatarais), kurių nemažai yra ir šlaituose jau artėjant prie viršūnės. Fumarolės skleidžia gerklę bei akis dirginančius garus, kurie visus metus matomi virš Damavando viršūnės ir yra tapę neatsiejamu jo simboliu, kartais tarp žmonių vadinamu Damavando debesiu, liekančiu vis toje pačioje vietoje. Būtent dėl minėtų garų, kai kurių mokslininkų nuomone, Damavando išsiveržimas dar gali būti tikėtinas. Žinoma, ta tikimybė maža, nes, ko gero, jo gelmėse glūdanti magma jau vėsta, tačiau, kaip bebūtų, kelionės po rusenantį ugnikalnį nuotykių jausmas dėl to nenublėsta. Damavando papėdėse yra ir kašto terminio vandens telkinių, kuriuose galima atgauti jėgas sugrįžus iš po žygio. O vietovės šaltinio vanduo yra vienas skaniausių mineralinių vandenų Irane.
Patogiausia į Damavandą kopti jo pietine puse, lengvai pasiekiama iš Teherano. Tačiau įmanomi ir dar 16 skirtingų kelių iki viršukalnės, kiekvienam pagal fizinį pasirengimą ir ištvermę. Sakoma, kad gražiausi vaizdai atsiveria kylant šiaurės vakarų keliu, tik šis maršrutas yra gan sudėtingas ir reikia daugiau nueiti pėsčiomis, nei kad kylant pietine puse. Pasirinkus vakarinę pusę galima pasigrožėti įspūdingu saulėlydžiu. Mes patys rinkomės pietinį kelią.
Keista, bet, nepaisant Damavando svarbos Irano kultūroje ir mitologijoje, iki praėjusio šimtmečio pradžios jis dažnai nebūdavo žymimas žemėlapiuose ar minimas vakariečių keliautojų. Įdomu būtų pasiaiškinti, kokios priežastys tai lėmė. Kita vertus, arabų keliautojai nuo seno bandė įveikti Damavandą. Seniausi išlikę aprašyti įspūdžiai siekia 10 a. Europiečiai pirmą kartą į viršūnę pakilo apie 1837 m., nors buvo ir ankstesnių nepavykusių bandymų. Dabar kasmet apsilanko daug užsienio keliautojų, tęsiančių Damavando istoriją.
Senovėje kalnas garsėjo skirtingais pavadinimais: graikai jį vadino Koronos, o asirai – Bitnik. Dabartinį Damavando vardo atsiradimą kalbotyrininkai aiškina skirtingai. Kai kurie teigia, kad Damavando pavadinimas kilo iš vidurinės persų kalbos žodžio, reiškusio „kalną su daug veidų“. Kiti mano, kad Damavando pavadinimas kilo iš žodžio „dama“, reiškusio sniego audrą arba, pagal kitus aiškinimus, reiškusio dūmus, kvėpavimą. Pridėjus priesagą „vand“ gaunamas žodis su reikšme „turintis dūmus ir garus“, t.y. – ugnikalnis.
Tai, kad Damavandas dabar vadinamas būtent Damavandu, labiausiai lėmė tokio jo vardo vartojimas nacionaliniame Irano epe „Šahnamė“, kur kalnas figūruoja kaip viena iš vietų, kur vyko svarbiausi Irano likimą lėmę įvykiai. Tai vieta, kur į pasaulį atėjo pirmasis pasaulio žmogus ir pirmasis Irano karalius, vieta, kur pirmą kartą savo jėgas sutelkė kurdų tauta, padėjusi nuo sosto nuversti tironą valdovą, dabar įkalintą kalno viduje, ir kurio aimanos dar kartais girdimos ir kurio kvėpavimas dar dvelkia siera; tai vieta, iš kur buvo iššauta strėlė atskyrusi Irano žemes nuo priešų teritorijos. Jos šaulys šiam darbui atidavė visas savo gyvybės jėgas ir daugiau iš viršūnės nebegrįžo, bet iki šiol padeda paklydusiems keliautojams.
Mes savo kelionę planavome pradėti rugpjūčio viduryje, kai jau Irane nebe taip karšta ir dar ne taip šalta pakilus į kalnus. Vis dėlto šiltų drabužių nereikėtų pamiršti, nes vietovėse virš 4000 m aukščio ir vasaros naktimis temperatūra nukrenta žemiau nulio. Kitus žygiui reikalingus daiktus (patogius batus, kuprinę, miegmaišį, lazdas), kuriais jau apsirūpinę patyrę keliautojai, o pradedantiesiems bus įdomi patirtis aiškinantis ir renkantis, ko reikia išgyvenimui, aš atsivežiau iš Lietuvos, bet jei planuotumėte kelias dienas praleisti Teherane viską galima nusipirkti čia arba pasiskolinti iš paslaugių iraniečių draugų, kurių netruksite susirasti.