Damavandas – Irano lopinėlis arčiausiai dangaus
Būdama Irane labai pamilau kalnus ir ėmiau reguliariai juos lankyti, todėl apie Iraną iš savo perspektyvos norėčiau pradėti kalbėti atsispirdama nuo jų, o konkrečiau – nuo aukščiausios Irano viršukalnės Damavando. Iraniečiai jį dar pavadina ir Irano stogu, nuo kurio įmanoma apžvelgti visą kraštą, savo namus kažkur ten apačioje. Izraeliui užpuolus Iraną, socialiniuose tinkluose žmonės gausiau nei įprastai dalinosi Damavando atvaizdais. Kiekvienam jų šis kalnas savaip asmeniškai svarbus, bet bendra nuotaika man pasijuto tokia, kad jis primena tai, į ką tarytum būtų galima atsiremti, kai viskas staiga atsivėrė kaip laikina ir neužtikrinta, aiškiau nei anksčiau. Kol šis kalnas stovi, reiškia, kad yra kažkas daugiau, kas lieka, kai kasdienybė pradeda griūti. Taigi kas tai per vieta, šitas ugnikalnis, ar sunku į jį įkopti, kas matosi nuo jo viršaus? Į šiuos ir kitus klausimus ir pabandysiu atsakyti.
Damavando ūgis ir vardo prasmė
Dėl tikslaus Damavando (kai kur šaltiniuose lietuvių kalba – Demavendas) aukščio nesutariama, bet jis siekia apie 5600 m; skirtinguose šaltiniuose pateikiami skaičiai vyrauja nuo 5609 m iki 5670 m. Kita vertus, užtikrintai galima teigti, kad tai ne tik aukščiausia Irano viršukalnė, bet ir aukščiausias ugnikalnis visoje Azijoje, išdygęs Alborzo (sulietuvintai – Elburso) kalnų masyve. Prieš milijoną aštuonis šimtus tūkstančių metų jo vietoje stovėjo kitas, didesnis ir aukštesnis kalnas, turbūt siekęs virš 6000 m. Dėl žemės drebėjimų ir vulkaninės veiklos anas sugriūva ir jo vietoje pradeda augti dabartinis Damavandas, per 500-600 tūkstančių metų įgaudamas savo gan simetrišką piramidišką pavidalą, kartais labai giedromis dienomis matomą ir iš Teherano gatvių. Kai kur Damavando papėdėse mokslininkai dar randa senojo kalno likučių. Tokie tad laiko masteliai kalnų gyvenimuose. Dabar Damavandas ne tik puošia panoramas, bet ir kaip milžiniška užtvanka atskiria drėgną Irano šiaurės klimatą nuo dykuminio pietų oro.
Daug kalnų mylėtojų ir nuotykių ieškotojų šis kalnas vilioja dėl to, kad yra laikomas snaudžiančiu ugnikalniu. Tiesa, paskutinį kartą išsiveržusiu prieš 7300 metų. Dabar Damavando viršuje yra likęs nedidelis krateris su sieros telkiniais – fumarolėmis (ar tiksliau – sulfatarais), kurių nemažai yra ir šlaituose jau artėjant prie viršūnės. Fumarolės skleidžia gerklę bei akis dirginančius garus, apsunkinančius viršukalnės šturmą. Kai kurie žmonės mano, kad tai jie visus metus matomi virš Damavando viršūnės ir yra tapę neatsiejamu jo simboliu, kartais tarp žmonių vadinamu Damavando debesiu, liekančiu vis toje pačioje vietoje. Visgi šis debesis susiformuoja dėl staiga ties viršūne atvėstančios temperatūros, susikaupusios drėgmės ir smarkaus vėjo. Ramiai virš kalno smailės kabantis baltas debesis tarsi sakytų, kad viršūnėje oras geras, nors, iš tikrųjų, ten siautėja viesulai. Toks reiškinys gali klaidinti nepatyrusius bandant įvertinti oro sąlygas.
Garai ir vėjai įsirašę ir į Damavando vardą. Kai kurie etimologai teigia, kad Damavando pavadinimas kilo iš žodžio „dama“, reiškusio sniego audrą arba, pagal kitus aiškinimus – kvėpavimą, vėją. Pridėjus priklausomybę išreiškiančią priesagą „vand“, gaunamas žodis su reikšme „vieta, kur kyla ir siaučia vėjai“. Įdomu, kad archajiškesniame Himalajų kalnyno pavadinimo variante – Himavant (reiškia „vieta su daug sniego“) – aptinkama tos pačios „vand“ priesagos kitas variantas – „vant“. Visgi toks Damavando pavadinimo aiškinimas nėra tikslus, tik primena šiuolaikinio persiško žodžio formą ir tinkančią reikšmę. Kiti mano, kad Damavando pavadinimas sudarytas iš minėtos priesagos ir vidurinės persų kalbos žodžio „dom“, ir tai reiškė „kalną su daug veidų“ ar „kalną su daug šlaitų“. Pagal dar vieną tikėtinesnį reikšmės aiškinimo variantą pirmą žodžio dalį galima interpretuoti kaip „dhuma“, kas reiškia garus ar tiesiog, lietuviškai tariant, – dūmus. Taip susidaro pavadinimas, reiškiantis kalną, „turintį dūmus ir garus“, t.y. – ugnikalnį. Seniausias rastas įrašas, kur buvo paminėtas Damavando vardas, tai 3 a. akmenyje įrėžta inskripcija ant kubo formos nedidelio pastato, taip vadinamos Zaratustros kaabos, Nakš-e Rostam (Naqsh-e Rostam) karalių laidojimo komplekse netoli Persepolio. Ten buvo paminėti du kariuomenės vadai, kilę iš Damavando apylinkių, nusigavę toli į Irano pietus ir ten padarę karjerą.
Damavando legendos
Seniai seniai iraniečiai tikėjo, kad pačioje pradžių pradžioje dangus ir žemė buvo vienis – vienas kalnas. Jo viršūnė buvo dangus, jo šaknys buvo išsikerojusios po visą žemę ir laikė ją, kad neišsibarstytų. Iš jo šaknų augo kiti kalnai. Jo pačiame viduryje dunksojo Alborzo kalnyno viršukalnė, kur nebuvo nei tamsos, nei nakties, nei šaltojo vėjo, nei karštojo vėjo, kur nebuvo ligų. Pro čia tekėjo gyvenimo upė, visų pasaulio vandenų šaltinis, ir augo šventas visa gydantis haomos augalas. Čia stovėjo Činvat tiltas, skyręs gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų. Toks galėjo būti tik pasaulio centras, ne kitaip.
Svarbiausiame Irano epe „Šahnamė“ („Karalių knyga“) Damavandas figūruoja kaip viena iš vietų, kur vyko svarbiausi Irano likimą lėmę įvykiai. Čia į pasaulį atėjo pirmasis pasaulio žmogus ir pirmasis Irano karalius Kiomarsas (Keyumars). Tai vieta, iš kur buvo iššauta strėlė, atskyrusi Irano žemes nuo priešų teritorijos ir padėjusi jas atsiimti. Šaulys Arašas šiam darbui atidavė visas savo gyvybės jėgas ir daugiau iš viršūnės nebegrįžo, bet iki šiol padeda paklydusiems keliautojams. Taip pat kažkur giliai Damavande buvo įkalintas Ahrimano, destruktyvios blogio jėgos, sūnus Zahakas, „Šahnamė“ knygoje tapęs tironu valdovu. Iraniečiai susitelkė kaip tauta ir sugebėjo šitą juos engusį blogį pažaboti, kad jis daugiau nesklistų ir nesidaugintų, palikę jį gyvą sulaukti pasaulio pabaigos. Gal dėl to, kad blogiu blogio neišnaikinsi. Pagal vėlesnius islamiškus pasakojimus Damavande galėjo būti įkalinti ir du angelai, Harutas ir Marutas, į žemę nusileidę žmones išmokyti magijos. Galbūt iš to kyla ir Damavandą supantys prietarai. Pasakojama, kad ant Damavando, kaip pasaulio centro, gyvena visi jo burtininkai. O jei kada Damavando viršūnė liks be sniego, prasidėsiąs didžiulis kraujo praliejimas. Kaži kaip bus su ta klimato kaita.
Damavando vaidmuo religijose ir žmonijos istorijoje
Aplink Damavandą sukosi skirtingų civilizacijų ir dinastijų gyvenimai. Senuosiuose jasnos (yasna) liturginiuose tekstuose išlikę, kad Zaratustros garbintojai aukojimus atlikdavo dangui, žemei, vėjui ir dar ketvirtam svarbiausiam elementui – Haros, Harborzo (Alborzo) kalnų viršukalnei. Kai Hotano karalystės iraniečių kilmės klajoklių gentys (saka) priėmė budizmą, jie šventąjį budistų kosmologijoje Meru kalną perteikė kaip Haros viršūnę. 8 a. apylinkes aplink Damavandą valdė dinastija pavadinimu Damavando masmuganai (masmughan; išvertus, magų magai arba, kitaip tariant, – aukščiausi zoroastrizmo šventikai). Kai kurie Indijos parsai dar tiki, kad Damavande gyvena slaptieji mokytojai čia saugodami visus giliausius Zaratustros mokymus. Aukščiausi parsų šventikai vis dar atvyksta iš pačios Indijos prie Damavando papėdžių atlikti specialių religinių ceremonijų.
Asirų šaltiniuose Damavandas buvo žinomas kitu pavadinimu – Bitnik (išvertus, Lazurito kalnas), ir tai buvo tolimiausias Medų karalystės taškas, iki kur buvo pavykę kada nors asirams nusigauti. Kartais suabejojama, ar tai tikrai Damavandas buvo asirų turėtas omeny, o ne kokia kita Irano viršukalnė, nes Damavando apylinkėse lazuritai nerandami. Graikų žemėlapiuose Damavandas buvo žymimas Koronos pavadinimu, bet neaišku, ar šis kalnas turėjo jiems kultūrinės ir istorinės svarbos.
Kaimeliuose aplink Damavandą olose randama senų raižinių su gyvūnų ir žmogiškų figūrų motyvais. Senovėje jo papėdėse buvo laidojami mirusieji, o vėliau statomi mauzoliejai svarbesniems musulmonų imamų palikuonims. Taip pat yra istorijų, kad mongolų valdovai, Irano užkariautojai, jo papėdėse atsiversdavo į islamą. Kartu jie ten įsirengdavo ir vasarojimo stovyklas bėgdami nuo alinančio karščio. Vėliau jų tradicijomis sekė ir safavidų, ir kadžarų karaliai. Švedų geografas Sven Hedin savo antros kelionės į Iraną metu 1890 m. buvo pakviestas prisijungti prie kadžarų dinastijos karaliaus Naser al-Din Šacho išvykos į Damavando papėdės pievas. Vėliau jis maždaug taip aprašė savo įspūdžius:
Karališkąjį karavaną sudarė apie 1200 žmonių. Juos lydėjo dar daugiau arklių, kupranugarių ir asiliukų. Kiekvienoje iš stotelių, prieš jiems atvykstant, jau būdavo paruoštos trys šimtai palapinių. Šachui priklausė trys iš jų. Viena didelė raudonos spalvos palapinė buvo jo pagrindinė, kur karalius apsistodavo, antroji buvo skirta valgymui, o trečioji – rūkymui. Jo patarnautojai kiekvienas turėjo savo konkrečią užduotį. Pavyzdžiui, vienas žmogus būdavo atsakingas vien už kaljano paruošimą, kitas – už tai, kad aplink šacho ir jo žmonų palapines šlakstytų vandenį ir taip mažiau kiltų dulkės. Visos karaliaus žmonos, kurių buvo apie 40, keliavo kartu.
Tiesa, reikia paminėti, kad švedui geografui vargais negalais, niekam juo netikint, pavyko tą vasarą įkopti į Damavandą ir nupaišyti viršūnę, kas labai pradžiugino šachą. Vėliau pagal tos ekspedicijos duomenis Sven Hedin parengė ir apsigynė savo daktaro disertaciją.
Damavando užkariautojai
Prasidėjus moderniai alpinizmo istorijai, pasidarė svarbu nustatyti, kas pirmasis kuriuo nors būdu, vienokiu ar kitokiu, pasiekė konkrečią viršūnę. Į aukštesnius mūsų žemės kalnus įkopti reikalinga speciali įranga ir pasirengimas, todėl lengviau nustatyti, kas buvo tie pirmieji. Tačiau Damavandas nėra toks techniškai sudėtingas. Šaltiniuose užfiksuota, kad iraniečiai jau prieš tūkstantį ir daugiau metų dėl įvairių priežasčių kopė į šį kalną, bet greičiausiai jų pagrindinis tikslas buvo pririnkti sieros gabaliukų, o ne pasiekti pačią viršūnę. Pirmasis rašytinis liudijimas apie įkopimą, manoma, kad buvo užrašytas 850 metais Ali ibn Sahl Rabban al-Tabari, iraniečių mokslininko ir gydytojo veikale, vienoje iš seniausių islamiškų medicinos enciklopedijų – „Firdaws al-Hikmah“ („Išminties rojus“). Vėliau šis įrašas buvo kartojamas, su pagražinimais ir be jų, daugelyje vėlesnių istorinių veikalų. Rabban al-Tabari pasiuntęs kelis žmones ištyrinėti viršūnę ir vėliau užrašė, ką šie matę. Panašiai kaip ir šiais laikais, to meto kopikams pasiekti viršūnę užtruko apie tris dienas ir dvi naktis. Jie ten nematę nei paukščio, nei jokio kito gyvio, tik suskaičiavę apie trisdešimt angų iš kurių kilo sieros dūmai, ir ji pati mėtėsi ir žibėjo kaip auksas. Aplinkiniai kalnai nuo viršūnės atrodė kaip mažos kalvelės.
Nuo 15 a. Irane pradėjus lankytis europiečiams, pro jų akiratį neprasprūsta ir Damavandas. Taip jis įsirašo į pasaulinę alpinizmo istoriją. Vienas iš 1627 m. britų diplomatinės ekspedicijos dalyvių, Thomas Herbert, savo memuaruose pasakoja, kad jiems keliaujant pro Damavadą naktį, buvo matyti kaip iš jo viršūnės pasirodo žiežirbos. Jis taip pat pamini girdėjęs, kad kopiant reikia pasiimti česnako. Toks buvo manymas, kad česnako suvalgius prieš kopimą ir valgant kopimo metu, jis padeda nesusirgti kalnų liga ir padeda ištverti blogą sieros kvapą. Dar ir prieš kokį gerą trisdešimt metų Irane žmonės kopimui į Damavandą į kuprinę įsimesdavo ir česnako, bet šiuo metu šita sena gudrybė jau prarado savo žavesį.
Visgi pirmasis oficialus užsieniečio įkopimas į Damavandą laikoma, kad 1837 m. buvo atliktas kito anglų diplomato – William Taylor Thompson. Jo tikslas buvo nuo viršūnės sudaryti tikslesnį Mazandarano, Irano šiaurinės provincijos, žemėlapį. Kartais suabejojama, ar tikrai jam pavyko tai padaryti, ir kiti pirmąjį užtikrintą įkopimą priskiria austrų botanikui – Theodor Kotschy. Į Damavandą jis įkopė 1843 m. ir tada išsamiau nei kada nors anksčiau aprašė patį kalną ir jo augmeniją. Vietiniai jam dar pasakojo, kad Damavando sieros šaltiniuose tebesą paslėpti lobiai, saugomi drakono, ar kad kalnas vis keičia savo formą. Jei kopiančius ištikdavo nelaimė ir jie nebegrįždavo, buvo sakoma, kad vėjas nunešė jų kūnus į jūrą kitoje kalno pusėje.
Kai jau pasidarė aišku, kam priklauso pirmojo įkopimo laurai, žmonės ėmėsi kitų būdų, kaip savaip užkariauti Damavandą. Daugiausia ėmėsi varžytis greičiu, kam vis per trumpėjantį laiką pavyks įkopti į viršūnę. Kiti rekordus laužo bandydami per vieną dieną įkopti į viršūnę keturis kartus, iš visų keturių Damavando pusių. Būta bandymų Damavandą iš visų pusių šturmuoti su kuo didesniu skaičiumi tuo pačiu metu kopiančių žmonių, kad ir 1500, penkiais skirtingais Damavando keliais. Tokia neišsenkanti žmonių fantazija. Skaičiuojama, kad kasmet į Damavandą jų įkopia nuo penkiolikos iki dvidešimt tūkstančių.
Lietuviai ant Damavando viršūnės
Iš to, ką žinome, vieni iš anksčiausiai Damavandą savo akimis pamačiusių ir aprašiusių lietuvių buvo Matas Šalčius ir Antanas Poška, 1929 m. sugalvoję motociklu apvažiuoti žemę, nusibastę ir iki Irano. Šalčius savo atsiminimuose rašė, kad kelyje iš Rašto, Irano šiaurėje, į Teheraną už vieno posūkio atsivėrė geras reginys į Demavendą, kaip jis sakė, ugniakalnį, Irano kalnų karalių. „Atrodė kaip milžiniška cukraus galva, šaunanti savo smaigaliu į dangų. Bent trečdalis kalno iš viršaus buvo baltas, sniegu apklotas. Iš jo viršūnės, kur yra jo nasrai, milžiniškas krateris, rodos, rūko dūmai ar rūkas, gana retas reiškinys, nes paprastai Demavendas visai nerūksta.“ Dar Šalčiui pakelės čaichanoj sutikti vietiniai pasakojo, kad aplink Damavandą reguliariai įvyksta gan stiprūs žemės drebėjimai, dėl kurių apylinkių žmonės priversti laiką leisti po plynu dangumi, o atsitikus nelaimei ir atstatinėti savo namus. „Demavendas drebąs nuo to, kad po jo apačia esanti didelė žuvis, kuri kartas nuo karto pasipurtanti ir viksinti uodega.“
Man gyvenant čia, didesnių žemės drebėjimų neįvyko, bet silpni judesiai aplink Damavandą seismometrais dažnai fiksuojami. Kartais iš niekur nieko pasirodantys gausūs balti dūmai iš Damavando viršūnės vis sukelia klausimų, ar tikrai šitas ugnikalnis miega, ir specialistams vis tenka raminti, kad nors Damavandas ir yra dalis aktyvios vulkaninės veiklos sistemos, bet niekas nerodo, kad jis galėtų išsiveržti. Kartais didelis kiekis oro garų susimaišo su kitomis nuolat iš Damavando išveržiančiomis dujomis, ir tai padaro didelį įspūdį pastebėjusiems.
Šalčius su Poška pro Damavandą turėję pravažiuoti 1930 m. gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Sakoma, kad tai gražiausias metų laikas aplankyti Damavandą. Aplink jį žydi tulpės, aguonos ir, kaip rašė Šalčius, sniegas dar neištirpęs, puošia gerą dalį kalno, aplinkui jį supant derančiai pavasariškai žalumai. Deja, keliautojams greičiausiai nebuvo ūpo per daug grožėtis ar bandyti privažiuoti arčiau, nes sukant kalnuotais keliais nuolatos gedo jau pavargęs motociklas ir paskutinis kelionės etapas, iki pasiekiant sostinę, buvo ypatingai sunkus. Po to judviejų ryšys nutrūkęs ir savo keliones jie tęsę be motociklo ir atskirai. Poška knygoje „Kelionės, studijos, nuotykiai“ rašo, kad Šalčius jį sergantį palikęs su motociklu šalikėlėje, Demavendo įkalnėje, jau netoli Teherano, kad jis tik ligoninėje atgavęs sąmonę, o savo bendrakeleivio nebesutikęs. Greičiausiai taip nebuvo, bet, aišku tai, kad draugystė kelionės sunkumų nebeatlaikė ir Šalčius savo knygoje apie viską rašo taip, tarsi būtų keliavęs vienui vienas. Bet plačiau apie tai, kodėl taip viskas susiklostė, ir kaip šiems keliautojams sekėsi Irane – kitą kartą.
Ant pačios Damavando viršūnės pirmą kartą penki lietuviai, vadovaujami keliautojo Vytauto Bukausko, atsistojo 2005 m. Jie kopę pietine puse, vasaros sezonu. Spėju, kad dabar į Damavandą įkopusių lietuvių skaičius turėtų būti daug didesnis, kopusių ir grupėmis, ir pavieniui. Įdomaus pasakojimo apie kelionę į Iraną ir įkopimą į Damavandą galima pasiklausyti ir šiame 2018 m. „Nara“ tinklalaidės epizode pavadinimu „Ši istorija ne apie Iraną“.
Jungtinės komandos iš Irano, Lenkijos ir Lietuvos įkopimas
Ant Damavando viršūnės vieną vienintelį kartą teko pabuvoti ir man. Saadat, draugė iš to paties Teherano universiteto bendrabučio, kuri jau kartą buvo įkopusi į viršūnę, dar gūdžią 2015 m. žiemą užsiminė, kad galvoja tai padaryti antrą kartą, ir lyg norėjo pamatyti, ar ir aš tam ryžčiausi. Aš, kurios vienintelė alpinistinė patirtis buvo kopinėjimai po lietuviško pajūrio kopas, mielai sutikau. Juk nepraleisi progos aplankyti legendinio Damavando. „Tik dar vienas pasivaikščiojimas po kalnus“ – žadėjo, kuo aš patikėjau ir ėmiau laukti rugpjūčio.
Jam atėjus, prie mūsų su Saadat ir jos draugo Džavado prisijungė ir lenkas Piotras, tuo metu pats vienas keliavęs po Gruziją, Armėniją ir galiausiai atvykęs į Iraną, kur visi pirmą kartą ir susitikom rytinėje Teherano stotyje. Damavandas iš Teherano nesunkiai pasiekiamas, kad ir įsėdus į autobusą, vykstantį šiaurės kryptimi, į Amolą. Kelionė prabėgo labai greitai, ypač kalbiam Piotrui, nes autobuso bendrakeleiviai supratę, kad tarp jų yra užsieniečių, nepraleido progos pademonstruoti savo anglų kalbos žinių ir apipylė mus klausimais, o sužinoję, kad kopsime į Damavandą, ties kiekvienu posūkiu vis bandė tolumoje įžiūrėti viršukalnę ir parodyti ją mums. Ir matėm ją boluojančią, taip aukštai ir dar taip toli.
Po poros valandų kelio, atsisveikinę su visu autobusu, išlipom prie „Salari“ restorano pakelėje, kur būriavosi manta apsikrovę alpinistai. Ženklas, kad išlipome laiku ir teisingoje vietoje. Patogiausia į Damavandą kopti jo pietine puse, kurią mes ir pasirinkom ir kurią paprastai renkasi visi mažiau patyrę. Tačiau įmanomi ir dar 16 skirtingų kelių, statesnių, pavojingesnių, ilgesnių, su ledynais ir stačiomis uolų sienomis, kiekvienam pagal fizinį pasirengimą ir ištvermę. Sakoma, kad gražiausi vaizdai atsiveria kylant šiaurės vakarų keliu, o pasirinkus vakarinę pusę galima pasigrožėti įspūdingu saulėlydžiu. Bet jei rekordų nesivaikai, visko vieno kartu neaprėpsi.
Pietinis maršrutas prasideda nuo gražaus ir tykaus Reinė (Reyneh) kaimelio, garsėjančio ir savo karšto terminio vandens telkiniais, ir ten esančia pirmąja maršruto baze. Tiesa, netoliese neseniai atidaryta ir kita bazė Poluro kaimelyje, kuri yra didesnė, modernesnė ir, sakoma, patogesnė. Abi bazės, tiek Reinė, tiek Polūro, yra maždaug dviejų kilometrų aukštyje, priklauso Irano alpinizmo federacijai, ir yra tinkamos pirmajai aklimatizacijai. Mes pasirinkom Reinė dėl jos autentiškesnės aplinkos, istoriškumo ir Saadat sentimentų šiai vietai. Susistabdę pakeleivingą mašiną, iki čia atvykome per 10 – 15 minučių. Bazės nedidelė svetainė buvo pilna vyresnių ir jaunesnių pasižymėjusių alpinistų nuotraukų, lentynose gulėjo stori atsiminimų ir linkėjimų žurnalai, prirašyti įvairiomis pasaulio kalbomis. Jei tik būtų buvę daugiau laiko, būtų buvę įdomu juos atidžiau praversti ir paieškoti kitų čia buvusių lietuvių pėdsakų.
Bazėje nakvojome ir ryte, išsinuomavę kalnietišką automobilį, patraukėme link antrosios stovyklos. Vairuotojas patyrusia akimi iškart nustatė, kad tarp mūsų yra du užsieniečiai ir perspėjo, kad antrojoje bazėje iš mūsų gali būti pareikalauta 50 dolerių mokesčio (dabar jau nežinau, kokia suma), taikomo svetimšaliams. Mūsų tas nelabai pradžiugino.
Kelionė vingiuotais kalnų keliukais iki antrosios bazės truko apie pusvalandį. Gal ilgiau, o gal trumpiau, besigrožėdamas kalnų panorama ir skambant iranietiškoms melodijoms nebejunti laiko. Vairuotojas šypsojosi sau pro ūsą ir mums dar net nelabai jautėsi, į ką įsivėlėme.
Antroji stovykla pavadinimu „Gusfandsara“ (pažodžiui išvertus – „avių namai“), įsikūrusi 3000 m aukštyje. Joje yra mečetė ir nedidelis pastatas, galimas naudoti nakvynėms, bet jau varganos būklės ir vasaros metu paprastai žmonės čia nebeapsistoja, nebent žiemos sezonu, kai iki šios stovyklos nebepavyksta atvažiuoti automobiliais ir, atklampojus per sniegą pėsčiomis, būtina pasiilsėti po stogu. Čia galima įsigyti geriamo vandens, pailsėti mečetėje. Tiesa, avių pamatyti neteko, tačiau yra mulai, kurie už papildomą mokestį nugabens jūsų daiktus iki trečiosios stovyklos.
Atvykę per ilgai nesidairėm, kad nepritrauktume nereikalingo dėmesio, ir patraukėm tiesiai į viršų. Taip be ypatingų ceremonijų ir prasidėjo mūsų kopimas. Gėdingai greitai pirmasis entuziazmas išblėso. Stati įkalnė, karštis, sunki kuprinė, tai šen, tai ten patrinantys apynaujai batai, štai jau kur buvęs, kur nebuvęs pradėjo kilti įprastinis irzulys. Tai taip ir reikės dabar tris dienas vargti? Besileidžiantieji žemyn mums, ką tik pradėjusiems savo ekspediciją, linkėjo –„Choda kovat“ (išvertus – „te Dievas duoda stiprybės“). Turbūt taip. Bet, kaip netrukus teko įsitikinti, tokia yra tik pradžia, nepatogi, erzinanti, kaip ir visos pradžios. Pamažu žingsniai ir kvėpavimas susilygina, kūnas pripranta ir įkalnės nebesijaučia. Tiesiog eini virš tau po kojomis besiveriančių slėnių. Kelias aiškus, tikslas aiškus, nebereikia dėl neesminių dalykų sukti galvos. Gal tai ir yra kalnų magija? Piotras su Džavadu plepėjo vis mažiau ir skubėti niekur nebereikėjo, bent jau taip tada jautėsi.
Paprastai trečiąją stovyklą pasiekti užtrunka apie 5 val. Tada atrodė, kad lipom visą amžinybę, o gal ir ne tik atrodė, nes, pasiekę trečiąją stovyklą, jau sunkiai radom palapinei pasistatyti patogesnę vietą, kuri nebūtų per toli nuo WC ir geriamo vandens šaltinio. Ačiū Džavado apsukrumui, galiausiai neblogai pavyko įsikurti. Trečioji stovykla arba „Bargah“ (išvertus – karališka stovyklavietė ar net rūmai) tai 4 kilometrų aukštyje išsidėstęs stovyklavimo kompleksas, kurį sudaro nedidelis jau atitarnavęs savo pastatas, bet dar naudojamas nakvynėms, išlygintos vietos statyti palapinėms, ir neseniai suręstas namas, kuriame net galima gauti lovą, žinoma, ypač vasaros sezonu, iš anksto ją užsirezervavus. Šioje stovykloje net įmanoma, jei pasiseks, išsinuomoti palapines, miegmaišį ar nusipirkti šilto gaminto maisto. Bet jei nenorite rizikuoti likti be nieko, geriau savo dalykus atsinešti patiems.
Naktis buvo šalta ir giedra. Mačiau tokio grožio žvaigždžių skliautą, kokio daugiau niekada gyvenime neteko. Dangus knibždėte knibždėjo jų, nerasi tuščio lopinėlio, visur ryškiau ar silpniau mirgėjo akinančiai. Imk ir grožėkis visata, iškišus nosį iš palapinės. Kaip ant delno tau su meile viskas paduota.
Palapinės tamsoje kaip žuvis nepažįstamam krante orą gaudė prabudinėdmas Piotras. Saadat šalo ir kaleno dantimis tiesiogine to žodžio prasme. Man maudė galvą, bet nesiryžau ieškoti tablečių. Kaži, kaip bus rytoj. Laikiausi, kad neprasidėtų klaustrofobijos priepuolis. Palapinės – nemalonus reikalas. Dar gyva ar jau miegu? Tamsu.
Paryčiais labai sustiprėjo vėjai. Ir tie čia visai kitokie, nei ant žemės. Aršūs, priekabūs, plėšia odą nuo kūno. Galvojom, kad teks dieną praleisti stovykloje ir bandyti laimę rytoj, bet staiga viskas nurimo. Metėm svarstymus, kaip čia geriau, ir išsiruošėm šturmui į viršūnę. Aplink vandens saugyklas sušlapusi žemė dar buvo sustingusi į ledą, bet vandens pavyko įsipilti. O galėjom, iš vakaro nepasirūpinę, likti ir be jo, ir dar vieną dieną be viršūnės.
Kelias išmintas, raitosi iki smailaus išsikišimo, kurį lengvą supainioti su viršūne, bet ši dar netikra, o tik orientyras. Per 6-8 valandas turėtume pasiekti tikrąją. Žingsnis po žingsnio, niekur nenuskubėsi. Deguonis retėja, Džavadas gulinėja ant kiekvieno didesnio akmens. Galva plyšta, stovykla apačioje vis mažėja ir nyksta iš mūsų akiračio. Kalnai aplinkui tampa vis mėlynesni, švelniai violetiniai, rožiniai, gal kad priartėjęs dangus atsispindi jų akmenyse. Šių aštrūs kontūrai irgi vis švelnėja, liejasi į bendresnį paveikslą, platesnę perspektyvą. Nežinau, jau kelintą valandą einam. Nieko nebegalvoju, bet nerimas vis tiek kartas nuo karto iškyla į paviršių – ar ne per daug man jau tą galvą skauda? Saadat sako, galim grįžti. Ne, einam, jau nebetoli.
Vis stipriau jaučiasi ugnikalnio sieriškas dvelksmas. Židiniai išsimėtę po visą šlaitą, nėra laiko ar jėgų jų suskaičiuoti. Vienas praeivis pavaišina kietuoju vietiniu kaip ir sūriu atgauti jėgoms ir sako, kad atėjom per vėlai. Garų jau per daug pradėję kilti.
Nutaikėm momentą, kai vėjas sieros dūmus nupūtė į priešingą pusę nuo aukščiausio viršūnės taško, ir bėgte pasileidom link jo. Viskas, nieko nebeskauda, nebesijaučia nuovargio. Nugalėjom save, kaip sakoma. Tik dangus kabėjo virš mūsų taip pat aukštai, taip pat ramiai, be pabaigos nepasiekiamas. Ir man jau, žiūrėk, pradėjo kirbėti smalsumas, koks vaizdas atsiveria už tos kalvos? O koks už anos? Gal ten atsiveria vaizdas į Kaspijos jūrą? O matosi tik dar vienas kalnas, ir dar vienas, ir dar.. Taip be galo, niekada negana, o jau reikia suktis grįžti, kitaip reikės leistis tamsoje. Taip ir atsitiko. Dėl nuovargio ar dėl per mažo nusistatyto tempo. Sparčiai temo ir jau apgraibomis artėjom prie stovyklavietės, kai kažkas mus pastebėjo ir uždegė savo žibintuvėlius, kad aiškiau matytume kelią ir kur nenuklystume. Begalinis dėkingumas.
O džiaugsmas, kad pavyko įkopti, atėjo daug vėliau. Ypač jis aplanko, kai pro lėktuvo langą ar nuo Teherano kalnų ar jo gatvių pamatau Damavandą, daug aukščiau už viską aplinkui vis taip pat kyšantį. Sunku patikėti, kad stovėjau ant tos smailės.
Įdomi detalė ta, kad kalnas, į kurį kasmet užkopia tūkstančiai žmonių, garsiausių pasaulio alpinistų – Reinhold Messnerio, pirmojo įkopusio į visas viršukalnes virš 8000 m, ir su juo konkuravusio Ježio Kukučkos (Jerzy Kukuzcka) – liko nepasiektas. Bet apie tai vėlgi kitą kartą. Būkit kalnuose ir visur kur saugūs.
Parengta pagal: Encyclopaedia Iranica „Damavand“ ir „Alborz“; Encyclopaedia of the World of Islam „Damavand“; „Basecamp“ tinklalaidės epizodas „Damavand Kuh“; Sajjad Alibaigi ir Iraj Rezaei „Bikni, Bīt-Ṭābti, and Uqnū: Searching for Appropriate Identifications for Toponyms and Terms Mentioned in Neo-Assyrian Texts“, Journal of Near Eastern Studies, 1/2018; Abolghasem Ismailpur Motlagh „Damavand dar asatir-e Irani“, Farhang va adabiyat-e amme, 14/1396; Matas Šalčius „Svečiuose pas 40 tautų“, Vaga, 1989; Augustas Kubilius „Keliautojų pėdomis“, Naujoji Romuva, 1/2008.
