Penki moters eskizai iš Rojos eilėraščių (3/5)
Trečias. Moteris ir visuomenės lūkesčiai
❧
Namų ilgesys
visada prasideda
nuo savo miesto
nusipirkau bilietą į vieną pusę
vienam žmogui
neturiu lagamino
neturiu paso
mano vardas įrašytas
antrame mirusio vyro liudijimo lape.
(Roya Shahhosseinzadeh, „Qermez hamishe anar nist“, „Honar-e resane-ye ordibehesht“, Tehran, 1388, psl. 106)
Nors iranietės kūryboje sau jau prisiima aktyvią, lygiavertę ar net nepriklausomą poziciją, kasdienybėje jos vis dar neatsiejamos nuo santykio su vyriška gimine. Moteris gyvena eidama per dukros, sesers, žmonos, mamos vaidmenis. Vienišos, savarankiškos moterys visuomenėje kartais vis dar gali būti laikomos po padidinamuoju stiklu. Tai varžo, stabdo. Nei leidžia jaustis kaip namie, spręsti už save, nei leidžia palikti tai, kas netenkina. Visada tarsi reikalingas vyro palaiminimas ir leidimas, net jei tas vyras, tėvas ar sutuoktinis, realiai neegzistuoja ar su juo nebepalaikomi jokie artimesni ryšiai.
❧
Mano mylimasis bijo mane mylėti
bijo mane turėti
bijo ir neturėti
nepaisant to,
neduok Dieve, pagalvosit, kad nėra drąsus vyras
būčiau jo tėvynė, jei dėl manęs kovotų
ir jo motina, jei
dėl manęs gyvybę…
Tačiau aš
esu jam niekas
aš
esu jo niekas.
(Roya Shahhosseinzadeh, „Seda-ye zang daramad“, „Nashr-e Nimaj“, Tehran, 1395, psl. 48)
Šiame eilėraštyje vėl juntama ironija, kai autorė kalba apie romantinį moters ir vyro santykį. Ne tik „mylimoji“ kasdienybėje yra kitokia, bet ir „mylimasis“ negali išpildyti klasikinės poezijos idealų, lūkesčių ir kitų painioje realybėje jam primetamų vaidmenų. Jie nėra vienodai vertingi, o išsidėsto tam tikroje hierarchijoje. Pagal ją sūnaus vaidmuo yra svarbesnis nei mylimųjų ar sutuoktinių santykis, jam visada turėtų būti teikiama pirmenybė. Tad abi romantinio santykio pusės yra šių tradicijų įkaitės. Net ir norėdamos siekti meilės idealų, yra varžomos visuomeninių normų.
❧
Blausi oranžinė
nuolat turėjo suktis ir vis grįžti į persipynusius prieširdžius,
kad nuolat
žmones ir
praėjusius metus
suktų po visą mano kūną ir
prabruktų pro susispietusius baltuosius kūnelius
ta išsiilgusi oranžinė
buvo mano kraujas.
Netiko pralieti už laisvę,
nei už tėvynę.
Buvo gyva,
kad kartais
pusgyvę šypseną
atneštų
į mano lūpas ir
kartais
išneštų.
(Roya Shahhosseinzadeh, „Avazi baraye yek adam-e ahani“, „Fasl-e panjom“, Tehran, 1395, psl. 31)
Prie šeiminių ryšių priskiriama ir tėvynė, gimtinė, kuri reikalauja dar didesnio pasiaukojimo, individualumo atsisakymo. Nors gimtinė populiariai dažnai įsivaizduojama kaip moteriškos lyties, bet vyrų kraujas pralietas už ją yra vertingesnis, reikalingesnis. Tai matyti ir kitame eilėraštyje.
❧
Mano žemėje
nė viena gatvelė
nepavadinta moters vardu
jokia gatvė,
akligatviai tačiau
pažįsta tik moteris.
(Roya Shahhosseinzadeh, „Qermez hamishe anar nist“, „Honar-e resane-ye ordibehesht“, Tehran, 1388, psl. 65)
Irane dažnai gatvės pavadinamos už valstybę žuvusiųjų ar jos istorijai nusipelniusių asmenybių vardais ir tikrai labai retai joms suteikiami Irano istorijai svarbių moterų vardai. Rojos Shahhosseinzadeh eilėraščių moteris ne visada prieš tai maištauja. Viename eilėraščių apie savo vienišumą pasakoja pasitelkdama karo pabėgėlės įvaizdžius, kuriai tėvynė nepriklauso nei vienoje, nei kitoje sienos pusėje. Ji iškelia rankas prieš sieną, skiriančią vyrus ir moteris, savo namus ir saugesnę aplinką, patį gyvenimą ir mirtį.
❧
Ieškojau prieglobsčio
tavo rankų taikoje
karo pabėgėlė buvau
su vaiku už rankos
iš namų griuvėsių
sustojau
prie spygliuotos vielos
atsigręžiau į savo žemę, iš už nugaros murmančią
akla racija
šnypštė
iš nerišlių sakinių spruko
padriki žodžiai
pasiduodu, bet
į kurią pusę pakelti rankas
anoje sienos pusėje tu buvai
su savo žeme krūtinėje
savo žeme kišenėje
savo žeme pase
šioje pusėje – kareivis
jei nešaus,
pats bus iš apsaugos bokšto
nušautas
grįžau namo
iš po griuvėsių išsitraukiau lentyną
nuotraukų rėmelius
langus, pro kuriuos žiūrėjo mirusieji,
nieko nežinantys
kurie tik žiūrėjo,
žiūrėjo, žiūrėjo
kaimynų berniukui pasakiau
per tuščius šovinius
galima
iššvilpauti meilės dainas
švilpavo
langai sugrįžo į sienas
sienos į namus
tik mergaitės iš už langų
jau seniai
buvo perėjusios
sieną.
(Roya Shahhosseinzadeh, „Seda-ye zang daramad“, „Nashr-e Nimaj“, Tehran, 1395, psl. 79)
