Penki moters eskizai iš Rojos eilėraščių (2/5)
Antras. Moteris ir šiuolaikinė kasdienybė
❧
mano kūne daug neprilygstamų žaizdų, bet
tu jų gailestingiausia buvai
giliausia
brangiausia
po tavęs žmonės
buvo tik maži įbrėžimai ant mano odos
nė vienas jų
tau neprilygo
mano širdies nepasiekė
buvo tik maži įbrėžimai
kad tave iš atminties ištrintų, bet neištrynė
po kiekvienos naujos žaizdos sugrįžti
ir kiekvieną kartą
brangesnis nei anksčiau
kiekvieną kartą giliau
(Roya Shahhosseinzadeh, „Seda-ye zang daramad“, „Nashr-e Nimaj“, Tehran, 1395, psl. 36)
❧
elnių ruduo
atsitinka nepaliestam miške
jų ragams
susipynus tarp šakų
įsimylėjusiai šnabždantis
spalvotų lapų puotoje
tačiau mano darbinis ruduo –
mažame įstaigos kieme
su keliais persimonais
stebinčiais iš kaimynų kiemo
ir dienomis vis susitraukiančiomis
tu kiekvieną dieną
minute mažiau apie mane galvoji
aš kiekvieną naktį
minute ilgiau
(Roya Shahhosseinzadeh, „Dir kerdi shokufe-ye kuchak“, „Entesharat-e Iham“,1399, psl. 82)
❧
Pažįstu šitą miestą
kaip savo delną
neužmiršiu,
kuriame linkyje
sutikau tave
tapai
viena iš linijų mano kaktoje
giliausia mano linija
giliausia mano raukšle
sveika,
mieloji.
(Roya Shahhosseinzadeh, „Avazi baraye yek adam-e ahani“, „Fasl-e panjom“, Tehran, 1395, psl. 7)
Kintant socialinėms aplinkybėms, tam nesutrukdė net Islamo revoliucija, Irane moterys ėmė rašyti ir savo kūrybą išleisti vis daugiau. Jos ne tik pradėjo atviriau kalbėti apie savo vidinius išgyvenimus, bet ėmė tai daryti viešai. Šiuose eilėraščiuose moteris į savo meilės objektą kreipiasi abstrakčiu „tu“. „Tu“, iš tiesų, gali būti bet kas, net prabėgantis laikas ar gyvenimo ruduo, ką simbolizuoja sunokę persimonai. Tačiau Rojos Šahhosseinzadeh eilėraščių rinkiniuose vyrauja romantinės meilės nuotaikos, tad ją galima priskirti ir šiam eilėraščiui. „Tu“ vis dar yra, kaip ir klasikinėje poezijoje, nepasiekiamas, bet dėl to nėra idealizuojamas. Su juo stengiamasi užmegzti dialogą. Abiejų pusių pozicijos gan panašios, lygesnės nei anksčiau. Apskritai „tu“ nėra konkrečiau apibūdinamas, neturi išskirtinių savybių. Šiuose eilėraščiuose labiau gręžiamasi į save, kalbama apie save per tai, kokią patirtį ankstesnis susidūrimas su mylimuoju paliko. Nors meilės ryšys, atrodo, vis dar suvokiamas kaip ilgalaikis, jį, kaip ir klasikinėje poezijoje, supa išsiskyrimo skausmas, vienatvės liūdesys. Kita vertus, jis nebeturi vidinės paslapties, žadančios galiausiai nuvesti į išsipildymą, suvesti mylimuosius. Kaip bebūtų, su šiomis emocijomis susitaikoma, jos priimamos, tad tai irgi gali būti laikoma vienu iš vidinio, dvasinio augimo kelių, gal labiau individualesniu.
Šių eilėraščių moteris su meile kalba apie savo kūną, bet nebeakcentuoja jo išorinio grožio. Kūnas nebėra adoracijos kitam objektas, jis nebėra tobulas. Savas kūnas ypatingu tampa pačiam individui tuo, kad jame žaizdų randais, raukšlėmis įsispaudžia atsiminimai, svarbūs gyvenimo momentai. Jis tampa gyvenimo žemėlapiu, reikalingu pačiam sau.
