Pirmas. Moteris ir tradiciniai idealai
❧
Kai buvau savo dukros metų, norėjau
tapti viena tų moterų, nupieštų Hafezo divane
suktis kaip išprotėjusi
su ilga suknele
dar ilgesniais plaukais
o senas išminčius paveiksle mylėtų mane
tačiau tapau moterimi
trumpai kirptais dažytais plaukais,
kuriai iš visų ilgų eilėraščių
tik
viena eilutė užsiliko lūpose:
„Tarytum išvargo nuo mūsų draugijos
susiruošė į kelią ir nebepavijom jos dulkių.“
(Roya Shahhosseinzadeh, „Seda-ye zang daramad“, „Nashr-e Nimaj“, Tehran, 1395, psl. 21)
Persiškoje klasikinėje poezijoje, apie kurią užsiminta šiame eilėraštyje ir kurios vienas ryškiausių autorių yra Hafezas (arba Hafizas), itin dažna tema yra meilės ryšys tarp išaukštintos, garbinamos mylimosios ir jos siekiančio bei tokiu būdu tobulėjančio įsimylėjėlio. Jam dažnai padeda senas išminčius – tai vyresnysis dvasinis vadovas, mistikų mokytojas, kuris atmeta šiitų ortodoksų normas ir prievoles. Užeigoje savo mokiniams pilstydamas vyną, jis nurodo kitą kelią. Juo sekdami mokiniai nebesibaimina visuomenės smerkimo ir pasiduoda mylimosios grožiui. Kontempliuoja jį kaip veidrodį, kuriame atsispindi dieviškumas. Klasikinių eilėraščių kalbantysis savęs paprastai su išminčiumi netapatina, bet gali būti, kad skaitytojų vaizduotėje jis, kaip įsimylėjėlis ar net pats poetas, ir išminčius tampa viena figūra, ir tai atsispindi eilėraščių knygų, ypač naujesnių leidimų, iliustracijose, kur jaunos moterys šoka ar pilsto vyną barzdotiems vyrams. Šios dvi figūros, įsimylėjėlio ir išminčiaus, tapo viena ir šiame Rojos eilėraštyje. Tiesa, originaliame tekste žodžio išminčius nėra, jį pridėjau tik dėl aiškumo. Autorės pasirinktas žodis „pirmard“ reiškia seną vyrą, senį, kai klasikinėje poezijoje vartojamas tik „pir“, reiškiantis mokytoją, išminčių. Toks žodžio pasirinkimas rodo, kad autorė galbūt ironiškai vertina iliustracijose piešiamą santykį tarp išminčiaus ir jo įkvėpimo šaltinio, ar dvasinio ieškotojo ir jo meilės objekto.
Klasikinę poeziją gausiau rašė vyrai, savo būsimus skaitytojus irgi įsivaizduodami kaip vyrus. Visgi jų kūriniuose moteris, kaip bebūtų keista, galios ir nepriklausomybės turi daug. Kartais sakoma, kad klasikinėje persiškoje poezijoje vaizduojamas romantinis santykis tam tikra prasme yra sadomazochistinis, nes mylimoji nuolatos atstumia ir visaip kaip skaudina įsimylėjėlį, bet šis išlieka jai ištikimas nenustodamas jos siekti. Žinoma, minty reikia turėti tai, kad čia moteris visada yra simbolis kažko kito. Ji yra kelrodis, priminimo ženklai, net vedlys žengiantiems link Dievo. Tiesa, kartais dėl lyčiai neutralių persų kalbos įvardžių abejojama, ar tikrai klasikinės poezijos mylimosios buvo moteriškos giminės. Kai kurie mokslininkai diskutuoja neprieidami vieningos išvados, kad galbūt tuo metu poezijoje mylimaisiais buvo įvardijami jauni vaikinai. Tik nuo maždaug 19-20 a. persų klasikinės literatūros interpretacijose mylimoji įgauna užtikrintą moterišką pavidalą.
Savo eilėraščiu Roja Šahhosseinzadeh atskleidžia šiuolaikinės moters santykį su senąja 14 a. poezija. Ji dar renkasi jos įvaizdžius, bet juos panaudoja kitaip, suteikia jiems naujas reikšmes. Rojos eilėraščio kalbėtoja apie savo savijautą renkasi šnekėti pasitelkdama plaukų įvaizdį. Klasikinėje poezijoje, pilnoje dviprasmybių estetikos, ir erotiškumo, ir šventumo, juodos mylimosios garbanos simbolizuoja būties formų gausybę, šydą, uždengiantį Dievo veidą, ar painų dvasinio tobulėjimo kelią. Mylimosios garbanos kaip kilpa sugauna ieškotojų širdis. Šio eilėraščio moteris nusikerpa savo plaukus. Ji Išeina ar norėtų išeiti ne tam, kad vestų dvasiniu keliu Dievo ieškotojus, o todėl, kad yra toks pats ieškantis žmogus. Šiame eilėraštyje autorė brėžia ribą, o galbūt tik aiškiau ją parodo, tarp poezijoje aprašytų idealų ir realybės. Sukasdienina ir subuitina nepasiekiamą klasikinės poezijos mylimąją. Šiame eilėraštyje ji pati prabyla. Iš visų jai klasikinės poezijos tomuose priskirtų savybių pasirenka tik vieną artimą, tą, kad pati apsisprendžia viską palikti užnugaryje pavargusi nuo su moterimi siejamų lūkesčių, poezijos įskiepytų vertybių.
Hafezas, susitapatindamas su kitais Dievo ieškotojais, kalbėdamas visų vardu, gazelėje, kurios viena eilutė – beitas – buvo autorės pacituota, kalbėjo apie nepasiektą mylimąją, apie neparagautą iš jos raudonų kaip rubinai lūpų šerbetą, apie per trumpai matytą jos veido nelyg mėnulio grožį. Ji tik akimirkai gracingai pasirodė visa savo puikybe, bet Hafezui nebuvo lemta įžengti į susijungimo sodą. Galbūt autorė kalba apie savo pačios neišsipildžiusius lūkesčius prasidėjus kitam gyvenimo etapui. Gal net ir apie norą palikti visą buitį ir vėl persikelti į poezijos pasaulį.
