Penki moters eskizai iš Rojos eilėraščių (1/5)
Roja Šahhosseinzadeh, skaitytojų ir kritikų pripažinimo sulaukusi šiuolaikinė Irano poetė, kai kuriuose interviu, kalbėdama apie tai, kas yra poezija, sako, kad mes linkę gyvenimiškus dalykus aiškinti pernelyg sudėtingai. Apie mirtį, išsiskyrimą, vienatvę reikia kalbėti paprastai. Sąžiningumas ir atvirumas – du svarbiausi tikros poezijos elementai. Poetė, laikydamasi šio principo, savo kūryba kalba ne tik apie minėtus dalykus, bet ir įvairiais kampais atskleidžia, ką reiškia būti moterimi Irane. Tai tema, dominanti ir mus, ir aktuali patiems iraniečiams.
Kritikai, aptardami Rojos Šahhosseinzadeh kūrybą, pamini, kad per dieną Irane išleidžiama apie penkis poezijos rinkinius. Jie stebisi, kad yra toks poreikis kurti, bet parašoma poezija neturi nieko bendra su dabartiniu gyvenimu. Ji atitrūkusi nuo realybės, sukasi tik haliucinacijose, mitologijoje, tuščioje retorikoje, žaidimuose žodžiais ir vaizdais, siekiant savo originalumu nustebinti kritikus, o gal tiesiog išsiskirti ir pasipuikuoti menininkų rateliuose. Tuo tarpu paprastas poezijos skaitytojas tarsi paliekamas nuošalyje, nors jis ir yra antroji esminė tokio reiškinio kaip menas pusė, be kurios neįvyksta nei poezijos stebuklas, nei apskritai kūryba išlieka prasminga. Nežinau, kiek ši problema opi kituose kraštuose, bet Irane apie tai diskutuojama dažnai. Čia poezija turi išskirtinį statusą, visi nori išleisti knygą su savo vardu ant viršelio, tik bėda ta, kad vėliau tos knygos joks prašalaitis nebeatsiverčia. Rojos Šahhosseinzadeh poezija, turėdama nemažą skaitytojų ratą, iškrinta iš šio konteksto. Autorė savo kūryba rodo, kad poeziją galima priartinti prie kasdienio gyvenimo ir atskleisti jo laikinumo grožį. Pasitelkdami poeziją žmonės gali užmegzti ryšį, jei ir netiesioginį, bet tokį, kuris gydo, atpalaiduoja tiek rašytoją, tiek ir jo skaitytoją.
Šioje straipsnių serijoje surinkau išskirtinesnius autorės suformuotus moterų paveikslus. Apie buvimą moterimi autorė kalba nemažai, tad tokią temą pasirinkau ne tik dėl to, kad moterų padėtis yra pirma mums šaunanti į galvą mintis, kai kalba pasisuka apie Artimuosius Rytus. Iš šių kelių aspektų – ką reiškia būti moterimi mylimajam, dukra savo tėvui, mama savo dukrai, koks santykis atsiranda su kitomis moterims, koks santykis su tėvyne, su pačia savimi ir savo kūryba – galbūt susidėlios šiek tiek platesnis iranietės moters paveikslas. Iš tam tikrų užuominų matyti, kad poetė šiuos portretus piešia atsispirdama nuo klasikinės persiškos poezijos, senuosius jos įvaizdžius paneigdama ar jais suabejodama.
Dar pridėsiu, kad autorė yra gimusi 1977 metais. Gyvena Urmijos mieste, šiaurės vakarų Irane, kur žiemomis sniego netrūksta. Turbūt iš ten ir kyla vis pasikartojantys šalčio ar elnių įvaizdžiai jos poezijos rinkiniuose, kurių iki šiol jau yra aštuoni. Roja veda kūrybinio rašymo kursus vaikams ir suaugusiesiems. Yra apdovanota nacionaline „Fadžr“ literatūros premija. Kviečiu paskaityti vertimus. Kai kur šalia jų pridėjau ir savo pastebėjimus, kurie, man atrodė, galėtų padėti geriau suprasti Rojos eilėraščius ar tiesiog būtų viena iš interpretacijos galimybių. Jei norėsis, pasidalinkite ir savo mintimis.