Kai buvau savo dukros metų, norėjau tapti viena tų moterų, nupieštų Hafezo divane suktis kaip išprotėjusi su ilga suknele dar ilgesniais plaukais o senas išminčius paveiksle mylėtų mane tačiau tapau moterimi trumpai kirptais dažytais plaukais, kuriai iš visų ilgų eilėraščių
tik viena eilutė užsiliko lūpose:
„Tarytum išvargo nuo mūsų draugijos susiruošė į kelią ir nebepavijom jos dulkių.“
(Roya Shahhosseinzadeh, „Seda-ye zang daramad“, „Nashr-e Nimaj“, Tehran, 1395, psl. 21)
Persiškoje klasikinėje poezijoje, apie kurią užsiminta šiame eilėraštyje ir kurios vienas ryškiausių autorių yra Hafezas, itin dažna tema – meilės ryšys. Tarp išaukštintos, garbinamos mylimosios ir jos siekiančio bei tokiu būdu tobulėjančio įsimylėjėlio. Senas išminčius – tai vyresnysis dvasinis vadovas, mistikų mokytojas, kuris atmeta šiitų ortodoksų normas, prievoles. Užeigoje savo mokiniams pilstydamas vyną nurodo kitą kelią. Juo sekdami mokiniai nebesibaimina visuomenės smerkimo ir pasiduoda mylimosios grožiui. Kontempliuoja jį kaip veidrodį, kuriame atsispindi dieviškumas. Klasikinių eilėraščių kalbantysis savęs paprastai su išminčiumi netapatina, bet gali būti, kad skaitytojų vaizduotėje jis ir išminčius ar net poetas tampa viena figūra ir tai atsispindi eilėraščių knygų iliustracijose, kur jaunos moterys šoka ar pilsto vyną barzdotiems vyrams. Tiesa, originaliame tekste žodžio išminčius nėra, jį pridėjau tik dėl aiškumo. Autorės pasirinktas žodis „pirmard“ reiškia seną vyrą, senį, kai klasikinėje poezijoje vartojamas tik „pir“, reiškiantis mokytoją, išminčių. Toks žodžio pasirinkimas rodo, kad autorė galbūt ironiškai vertina iliustracijose piešiamą romantinį santykį.
Tuo ir patraukė mane šis eilėraštis. Juo šiek tiek atskleidžiamas šiuolaikinės moters santykis su senąja 14 a. poezija, kuri yra ne tik kultūrinis pasididžiavimas, bet ir tvirta iraniečių tapatybės dalis. Poeziją gausiau rašė vyrai, jų rankraščiai labiau paplito ir išliko. Jų poezijoje moteris, nors ir tuo kartais dėl lyčiai neutralių persų kalbos įvardžių abejojama (mokslininkai diskutuoja neprieidami vieningos išvados, kad galbūt tuo metu poezijoje mylimaisiais buvo įvardijami jauni vaikinai), galios, nepriklausomybės turi daug, bet visada yra simbolis kažko kito. Yra kelrodis, priminimo ženklai, net vedlys žengiantiems link Dievo. Šiuo eilėraščiu autorė brėžia ribą, o galbūt tik aiškiau ją parodo, tarp poezijoje aprašytų idealų ir realybės. Sukasdienina ir subuitina nepasiekiamą klasikinės poezijos mylimąją. Šiame eilėraštyje ji pati prabyla. Iš visų jai klasikinės poezijos tomuose priskirtų savybių pasirenka tik vieną artimą, tą, kad pati apsisprendžia viską palikti užnugaryje pavargusi nuo su moterimi siejamų lūkesčių, poezijos įskiepytų vertybių.
Kartu eilėraštis kelia ir kitokių minčių. Hafezas susitapatindamas su kitais Dievo ieškotojais, kalbėdamas visų vardu, gazelėje, kurios viena eilutė – beitas – buvo autorės pacituota, kalbėjo apie nepasiektą mylimąją, apie neparagautą iš jos raudonų kaip rubinai lūpų šerbetą, apie per trumpai matytą jos veido nelyg mėnulio grožį. Ji tik akimirkai gracingai pasirodė visa savo puikybe, bet Hafezui nebuvo lemta įžengti į susijungimo sodą. Galbūt autorė kalba apie savo pačios neišsipildžiusius lūkesčius prasidėjus kitam gyvenimo etapui. Gal net ir apie norą palikti visą buitį ir vėl persikelti į poezijos pasaulį.
Klasikinei persų poezijai būdinga dviprasmybių estetika. Joje naudojami įvaizdžiai gali tapti būties filosofijos simboliais ir tiesiog išreikšti kūno erotiškumą. Rojos Šahhosseinzadeh eilėraščio kalbėtoja apie savo savijautą renkasi šnekėti pasitelkdama plaukų įvaizdį. Klasikinėje poezijoje juodos mylimosios garbanos simbolizuoja būties formų gausybę, Dievo šydą ar dvasinio tobulėjimo kelią. Mylimosios garbanos kaip kilpa sugauna ieškotojų širdis. Šio eilėraščio moteris nusikerpa savo plaukus. Išeina ar norėtų išeiti ne tam, kad vestų dvasiniu keliu Dievo ieškotojus, o todėl, kad yra toks pats ieškantis žmogus.
